Pranciškus: Norime būti išeinanti Bažnyčia taip, kaip Marija

Popiežius Pranciškus antradienį sugrįžo į Kobrės gailestingosios meilės Marijos šventovę, kurioje pirmadienį privačiai meldė, kad Marija, Susitaikymo Motina, suvienytų visuose pasaulio kraštuose pasklidusius savo vaikus kubiečius. Tai buvo ta pati malda, kurią pasakė Kuboje šv. Jonas Paulius II 1998 metais. Pranciškus apsilankymo proga padovanojo Kobrės Marijai ypatingą puokštę sidabrinių rožių su keramikiniais žiedais, sudėtų į sidabrinę vazą, papuoštą popiežiaus herbu.

Antradienį Pranciškus šventovėje vadovavo votyvinėms Gailestingosios meilės Marijos šv. Mišioms, kurių metu buvo perskaitytas Luko evangelijos pasakojimas apie Marijos apsilankymą pas Elzbietą ir garsioji Marijos giesmė „Mano siela šlovina Viešpatį“ (Magnificat). Mišių homilijoje Pranciškus kalbėjo apie Marijos, skubančios padėti kitiems, pavyzdį, įkvėpusį kartų kartas kubiečių puoselėti kilniausius Dievo, šeimos ir Tėvynės meilės idealus.

Marija skuba aplankyti Elzbietą. Marija, pirmoji mokinė, aplankytoji, pati išeina lankyti. Nuo tos pirmosios dienos lankymas yra jos ypatingas požymis: ji aplankė jau daug vyrų ir moterų, vaikų ir senukų, jaunimo. Ji nepaliaujamai neša mums gyvybės Žodį, savo Sūnų, mūsų Viešpatį.

Taip pat Kubos žemę aplankė Marijos motiniškumas. Kubiečių tėvynė gimė ir augo pamaldumo į Kobrės Mergelę šilumoje, pasakė popiežius primindamas kubiečiams ir tai, ką prieš šimtmetį pareiškė jų protėviai prašydami, kad popiežius Benediktas XV paskelbtų Kobrės Mergelę Kubos globėja: „Nei nelaimės, nei priespauda neįstengs užgesinti tikėjimo ir meilės, kurią mūsų katalikiškoji tauta išpažįsta šiai Mergelei, kuri visuomet, sunkiausiomis valandomis, priartėjus mirčiai ir nevilčiai visuomet buvo kaip šviesa, išsklaidanti kiekvieną pavojų, kaip guodžianti rasa, „Palaimintoji mergelė“, „Tikroji kubietė“, kurią taip pamilo mūsų neužmirštamos motinos, kurios šitaip šaukiasi mūsų sutuoktinės.“

Šioje šventovėje, kuri saugo Kuboje keliaujančios šventos ir ištikimos Dievo tautos atmintį, Marija pagerbiama kaip Gailestingosios meilės Motina. Ji šioje vietoje saugoja mūsų šaknis ir tapatybę, kad nepaklystume nevilties keliuose. Kubiečių siela suformavo nelaimės ir priespauda, kurios neįstengė užgesinti tikėjimo. O tikėjimas išliko gyvas mūsų močiučių dėka. Tai močiutės, motinos ir daugelis kitų, kurie kasdienėje namų aplinkoje buvo aplankymo, padrąsinimo ir tikėjimo simboliai savo anūkams, savo šeimoms. Močiutės palaikė atvertą plyšį, mažą kaip garstyčios grūdelį, pro kurį Šventoji Dvasia toliau palaikė tautos pulsavimą.

Ir kaskart, kai pažvelgiame į Mariją, įtikime revoliucine švelnumo ir meilės galia, pasakė popiežius primindamas savo paties žodžius iš Apaštališkojo paraginimo „Evangelii gaudium“.

Iš kartos į kartą, iš dienos į dieną esame kviečiami atnaujinti savo tikėjimą, išgyventi švelnumo revoliuciją ir kaip Marija, Gailestingosios meilės Motina, „išeiti iš patogaus būvio“, akimis ir širdimi matyti kitus. Mūsų revoliucija grįsta švelnumu, džiaugsmu, kuris visuomet tampa artumu, atjauta ir raginimu tarnauti kitiems. Tai mūsų tikėjimas, kuris skatina „išeiti“, kad sutiktume kitus, galėtume dalytis džiaugsmais ir skausmais, viltimis ir nerimu. Tikėjimas mus skatina „išeiti“, kad aplankytume ligonį, kalinį, liūdintį, kad linksmintumės su tais, kurie linksminasi, džiaugtumės kai artimas džiaugiasi. Kaip Marija, norime būti tarnaujanti Bažnyčia, išeinanti iš savo namų, išeinanti iš savo šventovių ir iš savo zakristijų, kad padėtume gyventi, palaikytume viltį, būtume vienybės ženklu. Kaip Marija, Kobrės Motina, norime būti Bažnyčia, kuri išeina iš namų tiesti tiltus, griauti sienas, sėti susitaikymo sėklą, visi kartu, visi Dievo vaikai ir Marijos vaikai, šios kilnios žemės vaikai.

Kaip Marija, norime būti Bažnyčia, mokanti padėti visose „nepatogiose“ žmonių situacijose, įsipareigodami gyvenimui, kultūrai, visuomenei, nesislapstydami, bet eidami kartu su savo broliais.

Tai mūsų brangiausi turtai ir geriausias palikimas, kuri galime perduoti: kaip Marija mokytis išeiti apsilankymo keliais. Mokytis melstis kaip Marija, nes jos malda yra kupina atminties ir padėkos; tai per istoriją keliaujančios Dievo tautos giesmė, gyva atmintis, kad Dievas su mumis, kad Dievas pažvelgė į savo nuolankią tautą, išgelbėjo savo tarną kaip buvo pažadėjęs protėviams ir jų palikuonims per amžiaus. (Vatikano radijas)