Keturi nauji šventieji atspindi skirtingus gyvenimo
pasirinkimus, kur gali išsiskleisti krikščioniškas pašaukimas: kvietimas kurti šeimą
ir auginti vaikus, vienuolinis pašaukimas per įžadus, kunigystė. Sekmadienį, spalio
18 dieną, Sinodo apie šeimą kontekste popiežius Pranciškus kanonizuoja Šv. Kūdikėlio
Jėzaus Teresėlės tėvus Liudviką Martin ir Mariją Azeliją (vadintą Zelija) Guérin,
kunigą Vincenzo Grossi, seserį Nekaltojo Prasidėjimo Mariją.
Martin‘ai, sutuoktiniai, kurie „labiau verti dangaus
nei žemės“, kaip apibūdino juos viena iš penkių dukterų, Šv. Teresėlė iš Lizjė, paskelbta
šventąja prieš 90 metų. Tai yra pirmoji sutuoktinių pora Bažnyčios istorijoje, kurie
kanonizuojami kartu dėl savo nuolankaus liudijimo ir diskretiško šeimyninio bei santuokinio
gyvenimo. Atsakydamas į klausimą, kodėl būtent jie, popiežius Pranciškus atsakė, kad
tai evangelizuotojų pora, kuri visą gyvenimą liudijo tikėjimo į Jėzų grožį. Žinoma,
kokia priimanti buvo Martin‘ų šeima, kuri atvėrė savo duris bei širdį, nepaisant tuomet
vyravusios tam tikros buržuazinės etikos, kuri niekino vargšus. Jie kartu su penkiomis
dukterimis skyrė laiką, energiją ir pinigus padėti vargšams. Tai išties šventumo ir
poros gyvenimo pavyzdys“.
Abu iš pradžių skausmingai ieškojo pašaukimo. Iš Normandijos
kilęs Liudvikas persikėlė per Alpes, kad taptų Šv. Bernardo kanaunininku. Jo nepriėmė,
tad grįžęs atsidėjo menui, darbui ir tarnystei parapijoje. Zelija neigiamą atsakymą
gavo iš Šv. Vincento dukterų: per silpna jos sveikata. Ji nenusiminė ir meldėsi: Viešpatie,
kadangi nesu verta tapti Jūsų sužadėtine, pasišvęsiu santuokai, kad įvykdyčiau jūsų
valią, tačiau suteikite man daug vaikų ir kad visi jie taptų pašvęstaisiais“. Liudviką
ji sutiko ant Šv. Leonardo tilto ir niekada nebesiskyrė. Jų šeimoje gimė devyni vaikai,
iš kurių išgyveno tik penkios dukros. Visos tapo vienuolėmis: keturios karmelitės
ir vizitietė. Jauniausioji - Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlė, 1997 m. paskelbta Bažnyčios
mokytoja. Darbas ar vaikų auklėjimas, santuokinė meilė ar dėmesys kitiems? Skaitant
jų biografijas, beprasmiška ieškoti vieno ar kito aspekto, kuris būtų nulėmęs kelią
šventumo link. Tai veikiau kasdienis liudijimas, išgyventas Dievo akivaizdoje. Jie
kartu rūpinosi dukterų dvasine gerove, šeimai buvo būdingas darbštumas, stiprus tikėjimas,
paskatinęs visas penkias dukteris pasišvęsti Viešpačiui. Būtent džiaugsmas ir skausmas
susijęs su vaikais lydėjo didžiąją sutuoktinių gyvenimo dalį. Jie gyveno dėl vaikų,
ir nors aplinkybės kartais būdavo nelengvos, jie sunkumus įveikdavo lengvai, nes priimdavo
juos kaip Dievo plano dalį. Iššūkis skausmui ir sunkumams, vaikų auklėjimas, ypač
rūpinantis jų sielos branda. Abu Martin‘ai daug dirbo, jis – laikrodžių dirbtuvėse,
ji – tekstilės srityje, kad parūpintų dukroms kraitį. Bet kuriuo atveju, tikrasis
sutuoktinių Martin‘ų paliktas kraitis dukterims tai tikėjimo liudijimas. Zelija mirė
nuo vėžio 1877 m., Liudvikas po ilgos ligos iškeliavo pas Viešpatį 1894 m.
Sekmadienį šventuoju skelbiamas kunigas Vincentas
Grossi iš Kremonos, aistringas sielų ganytojas, darbavęsis periferijose, pažymėtas
„avių kvapu“. Jis pristatomas kaip evangelinio gyvenimo pavyzdys. Gimė 1845 m., buvo
priešpaskutinis iš dešimties vaikų malūnininkų šeimoje. Anksti pajutęs pašaukimą kunigystei,
turėjo palaukti, nes tėvas prašė jo pagalbos malūne. Bėgant metams kunigo pašaukimas
stiprėja, jis derina studijas ir darbą. Laukiant „Dievo valandos“, kantrybė ir atkaklumas
parengia dirvą, ir būdamas devyniolikos jis įstoja į seminariją. 1869 m. įšventintas
kunigu. Vykdė kunigišką tarnystę įvairiose parapijose, pasižymėdamas ištikimybe kunigystei
ir popiežiui, rūpesčiu vargšams.
Žinodamas apie paplitusį religinį neišprusimą, jis
pamokslauja ir už parapijų ribų. Matydamas moralinį ir materialinį skurdą, kurį tuo
metu išgyvena jaunos moterys, suburia mažas pašvęstųjų bendruomenes, kad kuo labiau
padėtų jaunimui ir galėtų sėkmingiau bendradarbiauti su klebonais.
Taip rūpindamasis krikščionišku jaunimo ugdymu kunigas
Vincentas įsteigė Oratorijos dukterų kongregaciją. Atidžiai seka jų veiklą, kurią
apibūdina kaip Dievo darbą, atsisakydamas steigėjo titulo. Mirties valandą 1917 m.
lapkričio 7 d. patiki save ir savo darbus Viešpačiui: „Kelias atviras, reikia eiti“.
Tai tapo jo įsteigto vienuolinio instituto moto.
Ketvirta nauja šventoji – Nekaltojo Prasidėjimo Marija,
(1926-1998), gimusi Ispanijoje, pasiturinčioje šeimoje, kur buvo puoselėjamos tvirtos
krikščioniškos vertybės. Vedama meilės vargšams, įstojo į Kryžiaus brolijos seserų
institutą, kuris padėjo ligoniams ir skurdžiausioms šeimoms. Ji visur sėjo džiaugsmą
ir nuolankumą, artimo meilę seserims ir gilų atsidavimą Dievo valiai, išsiskyrė darbštumu,
pasiaukojimo dvasia, nuolankiu būdu, paprastumu. Tapusi vienos Sevilijoje gyvenančios
bendruomenės vyresniąja, prisilietė prie benamių ir apleistų senelių realybės, kurie
gyveno už miesto ribų. Vėliau išrinkta visos kongregacijos provincijole, buvo keliskart
perrinkta. Rūpinosi seserų formacija, skyrė dėmesį pašaukimų skatinimui, ir šios
veiklos vaisiai buvo akivaizdūs: buvo atidaryta daug naujų kongregacijos namų. Nekaltojo
Prasidėjimo Marija visuomet nuoširdžiai stengėsi padėti kitiems, ištikimybę pašaukimui
matė kaip kūrybišką troškimą atsiliepti į poreikius, kuriuos išpildyti prašydavo
Viešpats. Jos asmenybėje derėjo stiprus vienuolinis pašaukimas, išgyvenamas Dievo
akivaizdoje, palaikomas maldos ir kontempliacijos, nuolat ieškant Dievo valios. Nekaltojo
Prasidėjimo Marija mirė 1998 m. nuo vėžio komplikacijų. Paskutinėmis dienomis, jausdama
dideles kančias, patvirtino savo pasitikėjimą Dievo gerumu. (Vatikano radijas)
All the contents on this site are copyrighted ©. |