Soc. tinklai:

RSS:

App:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Vatikanas \ Įvykiai

Kardinolas Kasper. Konferencija apie gailestingumą: atmerkime akis

Kardinolas Kasper - RV

2016/04/02 16:50

Vokiečių kardinolas ir teologas Walter Kasper yra vienas iš pagrindinių Gailestingumo kongreso Romoje pranešėju. Štai pagrindinės jo skaitytos konferencijos mintys, kurias teologas norėjo pateikti ne kaip akademines pratybas, bet kaip egzistencinį mąstymą apie tai, kas yra mūsų Dievas, kaip mums kalba, kaip Jo šauktis.

Gailestingumas yra atsakymas į laiko ženklus. Kardinolas priminė Vatikano II Susirinkimo minties eigą. Tuo metu buvo įvardinta, kad didžiausia problema yra masių ateizmas. Tuosyk buvo kalbama apie „Dievo mirtį“, „saulėlydį“, ypač Vakaruose. Didysis sielovadinis klausimas buvo: kaip kalbėti apie Dievą tokiame sekuliarizuotame kontekste, kuriame Jis tapo nepažįstamu ir net nebetrokštamu? Susirinkimas nepradėjo laidyti kaltinimų, bet pažvelgė į situaciją savikritiškai ir konstatavo, jog joje yra ir krikščionių atsakomybės, jiems kalbant apie Dievą kitaip, nei sako Evangelija: kaip apie tą, kuris baugina, baudžia, grasina, pamina žmogaus laisvę ir orumą. Savikritiškame apmąstyme ir naujajame evangelizavime, anot kardinolo Kasper, „nepakanka liudyti, kad Dievas egzistuoja, bet reikia pasakyti kas ir kaip jis yra, remiantis Jėzaus Kristaus Evangelija“. Jonas XXIII, inauguruodamas Susirinkimą pasakė, kad tai ne „griežtumo ginklų“, bet „gailestingumo medicinos“ laikas. Šią temą praplėtė šv. Jonas Paulius II, išgyvenęs II Pasaulinį karą, Aušvico siaubą ir komunizmo periodą, 1980 enciklikoje „Dives in misericordia“. Ir šiandien stebime neregėtą smurtą ar globalizuotą abejingumą. Tad Pranciškaus žodžiai, paskelbiant Šventuosius Metus, „gailestingumo laiką“, per kurį Bažnyčia turi būti „lauko ligonine“, pilnai atitinka jo pirmtakų mintį.

Ką Biblija sako apie gailestingą Dievą? Dievo egzistencija nekėlė klausimų, jis buvo vadinamas „El“ ar „Elohim“ tol, kol Mozei nebuvo apreikštas tikrasis Dievo vardas – „YaHWeH“, „Aš būsiu, kuris būsiu“ (ar tiesiog „Aš esu“). Svarbi aplinkybė yra ta, kad Dievas apreiškia savo vardą matydamas savo tautos vargą, atsiliepdamas į jos šauksmą. Tad šis vardas išreiškia ne vien Dievo būtį, bet ir konkretų buvimą su žmonėmis, pažadą visada su jais būti. Ir čia jau matome gailestingumą vargstantiems, kurį Dievas jaučia savo „širdyje“. Tai papildoma kitame apreiškime Mozei: „esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės“. Toks pat motyvas dažnai skamba kitose ST knygose, ypač psalmėse ir pranašo Ozėjo knygoje, kuri yra cituojama Jėzaus. Pastaroji piešia liūdną Dievo tautos smukimą, klaidas, blogį, sandoros išsižadėjimą, viskas, rodos, baigta, bet 11 skyriuje įvyksta dramatiškas lūžis: Dievo gailestingumas nustelbia teisingumą. Kodėl? Nes „Aš esu Dievas, o ne žmogus“, paaiškinama. Kitaip tariant, gailestingumas priklauso Dievo absoliučiai transcendencijai, išskirtinumui, buvimui skirtingu. Dar kartą – šis absoliutumas nėra atstumas, bet artumas žmonėms. Dievo visagalybė pasireiškė ne žmonių nubaudime, o atleidime jiems.

Tačiau, priduria kardinolas Kasper, būtų didelė klaida manyti, jog gailestingumas yra tik „geruoliškumas“, malonus naivumas, rimtai nežiūrintis į blogį ir nuodėmes. Taip pat klaidinga supriešinti, kaip yra darančių, tiesą ir gailestingumą. Tai būtų gailestingumo sulėkštinimas. Gailestingumas nėra pasyvi, emocinė užuojauta, bet aktyvi kova prieš blogį. Juk Biblijoje atrandame ir Dievo pyktį. Bet jis nėra prieš gailestingumą, tačiau gailestingumo dalis: jis nori išdeginti tai, kas kenkia jo kūriniui. Kadangi Dievas nori gero, kovoja prieš blogį, suteikdamas atleidimą tam, kuris gailisi ir atsiverčia. Ypač gražiai apie Dievą kalba „gailestingo tėvo“ parabolė, papasakota Jėzaus: ji skatina nusidėjėlius sugrįžti, tuo pačiu gindama Jėzaus elgesį su jais, pamokydama tuos, kurie jaučiasi „vyresniaisiais sūnumis“, iš aukšto žiūrinčiais į nusidėjėlius. Dievas mus išgelbsti ne dėl mūsų teisių darbų, o dėl savo gailestingumo („Laiškas Titui“).

Senajame Testamente minimas Dievo „pasilenkimas“ link žmogaus yra viršijamas Naujajame Testamente per Dievo įsikūnijimą į silpną žmogišką kūną, Jėzaus „savęs apiplėšimą“ nuo Dievo prigimties, lygybės Dievui („Laiškas Filipiečiams“). Paradoksaliai, priduria kardinolas Kasper, tai Dievo visagalybės patvirtinimas, o ne paneigimas: nebūdamas visagaliu to Jis nebūtų galėjęs padaryti. Ir pati Dievo visagalybė įgyja visai kitokią prasmę: ji nėra žmogaus pavergimas, jo laisvės atėmimas, tačiau begalinis atleidimas ir naujos galimybės teikimas. Nusidėjėlio išgelbėjimas yra didesnis darbas už žemės ir dangaus sukūrimą, rašė Tomas Akvinietis. Gailestingumas yra didysis ir galutinis Dievo apsireiškimo motyvas.

Per gailestingumo prizmę galime atverti kelią naujam evangelizavimui: ne abstrakčių, gyvenimo neliečiančių teiginių skelbimui, bet širdžių atvėrimui Evangelijos, tikėjimo pažinimui. Ne kietam, mus pačius aukštinančiam teisingumui, bet krikščioniškam teisingumui, kuris ne moralizuojančiai iškelia pirštą, bet ištiesia ranką. „Teisingumas be gailestingumo yra žiaurumas“, dar kartą šv. Tomą Akvinietį citavo vokiečių teologas. Ne vien žodžiams, bet ir Viešpaties ieškojimui ten, kur Jis pats nurodė – vargšuose, alkanuose, ištroškusiuose, benamiuose. Turime į tai žvelgti rimtai, kaip šv. Pranciškus Asyžietis, kuris savo dvasinį kelią pradėjo apkabindamas raupsuotąjį, įsitikinęs, kad apkabina Kristų; kaip Motina Teresė, kuri taip pat savo šventumo kelią pradėjo į vienuolyną atgabendama purviną, dvokiantį mirštantįjį iš gatvės, tikėdama, kad gabena Jėzų. Graikų kalba žodžio „mistika“ reikšmė susijusi su „akių užmerkimu“, su atsitolinimu nuo pasaulio dalykų ir susitelkimu į Dievą. O šiandien labai reikia ir tokio dvasingumo, kurį būtų galima pavadinti „akių atmerkimu“: Jėzus yra arti, Dievas nėra tolimas ar nepažįstamas. (Vatikano radijas)      

2016/04/02 16:50