Arkivyskupas Follo UNESCO: ugdymas turi tapti visapusiškesniu

Jungtinių Tautų agentūros UNESCO, turinčios kompetencijų švietimo ir kultūros srityse, vykdomoji taryba pavasario susitikime svarstė ilgalaikes programas – švietimo programą iki 2030 metų ir strategiją dėl klimato kaitos, apie kurias dar bus kalbama ir rudenį.

Šventojo Sosto nuolatinis stebėtojas UNESCO būstinėje Paryžiuje arkivyskupas Francesco Follo taip pat pateikė savo pastabas, remdamasis katalikų Bažnyčios socialinei doktrinai brangiu „integralaus ugdymo“ principu, kuriam daug dėmesio skirta ir popiežiaus Pranciškaus enciklikoje „Laudato si“.

Integralus, pilnas ugdymas leidžia žmogui pilnai išvystyti visas savo žmogiškąsias gebas, o tai reiškia ne vien techninį ir mokslinį pažinimą, bet ir atsakomybę įvairiais lygiais - šeimoje, valstybėje, tarptautinėje bendruomenėje. Popiežiaus enciklika „Laudato si“ patikslino, kad ši atsakomybė liečia ne vien asmenų gyvenimą tarp kitų asmenų, bet ir tai, kas priklauso mūsų „bendriems namams“ – ekologiją, klimatą, aplinką, išteklius. Kaip žiūrime į savo aplinką – vien kaip į „išteklius“, su kuriais galime daryti ką norime, ar kaip į „namus“, kuriuose atsakingai tvarkomės? Žmonijos technologinė civilizacija atvedė žmogaus ir aplinkos santykį prie kritinės būklės. Tad viena iš didžiųjų užduočių ateities ugdymui ir formacijai yra pagarbos aplinkai atstatymas, padedant suprasti, jog tai yra kiekvieno žmogaus ir visos žmonijos atsakomybės dėl savo dabarties ir ateities dalis.

Turime atsisakyti, pasak arkivyskupo Follo, perspektyvos, kuri gamtinius išteklius vertina tik trumpalaikių ekonominių interesų kriterijumi, nepaisydama naikinančio išnaudojimo ir pasekmių ateities kartoms. Taip žmogus tikrai griauna savo paties „namus“ ir, žvelgiant dar toliau, sėja priešiškumą ir pasidalijimą, nes sunku įsivaizduoti taiką ir santarvę aplinkoje, kuri visiškai degradavusi. Panašiai, sunku įsivaizduoti sveiką santykį su aplinka ten, kur tarp pačių žmonių trūksta teisingumo, kur klesti kito išnaudojimas.

Reikia tam tikros ekologinės kultūros, o ši, pasak popiežiaus Pranciškaus, susideda iš įvairių elementų: mentaliteto, politikos, aplinkai draugiškų technologijų, ugdymo, gyvenimo būdo ir dvasingumo, atsveriančių beatodairišką išnaudojimą.

Deja, jau dabar yra kalbama apie tokį aplinkos naikinimą ir ekologinės pusiausvyros pažeidimą, kuris paliečia ištisas tautas ir valstybes, kuris galiausiai atsigręžia prieš pačius žmones.

Šventojo Sosto nuolatinis stebėtojas pabrėžė, kad ugdyme reikia „išplėstos“ racionalumo sąvokos. Jaunuoliai turi išmokti klausti ar tai, ką jie daro, yra prasminga ir nemanyti, jog visa tai, ką jie daro, yra absoliutu. Nebematant tikslo, į kurį orientuoti savo troškimus ir pastangas, prarandamas sugebėjimas kurti ateitį. Svarbu, pridūrė arkivyskupas Follo, kad studijuojantys mokslines ir technines disciplinas gautų ir humanitarinius pagrindus, išklausytų filosofijos kursą. Bet taip pat svarbu, kad humanitarai būtų supažindinti su mokslininkų logika. Šiuo požiūriu yra vertinga STOQ projekto patirtis, kurį vykdo katalikiškos institucijos, siekdamos dialogo tarp mokslo, filosofijos ir teologijos.

Turtingas yra ne vien tas, kuris turi, bet tas, kuris perduoda ir pasidalija. Materialių ir „nematerialių“ gėrybių padalijimas nėra nuskurdimas, bet visapusis praturtėjimas, pasakė Šventojo Sosto diplomatas. (Vatikano radijas)