Rytai ir Vakarai: kas naujo?

„Rytai ir vakarai: civilizacijų dialogas“, taip buvo pavadinta gegužės 24 dieną Paryžiuje surengta konferencija. Pagrindiniai pranešėjai buvo tūkstantmečio sunitiškojo islamo centro, al Azharo universiteto (Kaire) didysis imamas Ahmad al-Tayyeb ir šv. Egidijaus bendruomenės (Romoje) steigėjas Andrea Riccardi.

„Rytai ir vakarai nebėra atskirti vienas nuo kito, kaip praėjusiame amžiuje. Rytai nebėra baugus nepažįstamasis kitoje jūros pusėje, kaip kažkada įsivaizdavo vakariečiai. Panašiai, Vakarai nebėra keistas (gyvenimo) modelis, prieš kurį rytiečiai musulmonai ar krikščionys gali uždaryti savo duris, kad išvengtų tiek jo privalumų, tiek trūkumų. Daug musulmonų emigravo ir įsikūrė Vakaruose, o jų vaikams šios žemės jau yra pirmoji tėvynė. Daug vakarietiško socialinio ir politinio gyvenimo idėjų ir papročių įtakojo musulmonų žvilgsnį, jų elgesį ir mąstymo būdą“, - sakė didysis imamas, pridurdamas, kad jei pačiuose Vakaruose kai kurios čia gimusios idėjos ar filosofijos jau išblunka, tai Rytuose jos šviežios ir įtakingos.

Abu kalbėtojai negalėjo nepaminėti globalizacijos, kuri suartino civilizacijas, kuri jau yra gyvenimo faktas. Bet tuo pat metu rizika, jei tinkamai nepriimama, nenukreipiama. Ahmad al-Tayyeb paminėjo tą globalizacijos tendenciją, kuri veikia kaip „suvienodinimas“, siekiant ištirpdyti skirtingumą, taip pat kultūrinį ar religinį. Jo manymu, tapatybių sunaikinimas neišspręs problemų, bet taps nauja pakopa link pasaulinio konflikto.

Pasak didžiojo imamo, islamo supratime žmonių ir tautų skirtingumas yra norėtas Alacho, kaip ir tai, kad jų santykiai būtų paremti pagarba ir brolybe, teisingumu ir lygybe. Globalizacijai reikia suteikti tokią kryptį, kurioje žmonija būtų suvokiama kaip viena visuomenė, kurios nariai lygiai dalijasi atsakomybe už saugumą ir taiką. Al Azharo mąstytojai tai vadina „visuotiniškumu“, „visuotine bičiulyste“. Tokia vizija, pridūrė musulmonų lyderis, reikalauja iš musulmonų visuomenių kitaip žvelgti į Vakarus ir ieškoti jų civilizacijoje bendrų žmogiškų vertybių, remtis jomis ir bendradarbiauti, pripažįstant abipusę įtaką ir papildomumą, laikantis principo – „nemusulmonai turi tas pačias pareigas ir teises kaip musulmonai“.

Kita aktuali Ahmad al-Tayyeb pasisakymo tema buvo musulmonų integracija Vakaruose, kurios bijo abi pusės: tiek musulmonai, tiek europietiškoji visuomenė baiminasi, kad integracija pakenks jų tapatybėms. Šią baimę papildo, iš vienos pusės, kai kurių raginimas musulmonams psichologiškai atsiriboti nuo visuomenės, kurioje gyvena, iš kitos pusės, deformuotas musulmonų įvaizdis žiniasklaidoje. Jis pasiūlė kitų metų susitikimą skirti būtent „teigiamos integracijos“ temai: pilnai būti piliečiu neprarandant religinės tapatybės. O nesuderinamumo atveju reikia ieškoti juridinių kelių, iš vienos pusės, iš kitos pusės, atsiminti, jog pati islamiškoji teisė nėra sustingusi, bet keičiasi priklausomai nuo laiko, vietos ir aplinkybių.   

Andrea Riccardi, savo ruožtu, priminė svarbų dalyką: Rytų ir Vakarų dialogas nėra religijų, bet civilizacijų dialogas. Ir nei viena civilizacija nėra monolitiška: Vakarams priklauso tiek krikščioniškas, tiek sekuliarus paveldas. Rytams tiek islamas, tiek krikščionybė. Tačiau neretai prieš tai užsimerkiama ir linkstama užsidaryti – praeityje ar susiaurintame horizonte.

Kita svarbi Riccardi pastaba – negalima dėti lygybės ženklo tarp globalizacijos ir Vakarų. Pasaulio globalizacija nėra pasaulio suvakarietinimas. Globalizacija nėra Vakarų kultūros išplitimas, praplėtimas ar pergalė. Globalizacija nėra civilizacija ta prasme, kaip ja yra Vakarai ar Rytai, bet kitos prigimties procesų visuma. Ir Vakarams reikia kritinio mąstymo, žvelgiant į globalizaciją. Ji gali „nukultūrinti“, ištirpdyti tapatybes, bet šią tuštumą, atsparos pagrindo išnykimą lengvai užpildo baimės emocija, kuri, apėmusi visą visuomenę, virsta baimės politika: gynybine ir agresyvia, tuo pat metu; gimdančia ir besimaitinančia ne pasitikėjimu ar dialogu, bet karais ir sienų statymu. Panašiai, globalizacija, rodos, trina vakarietišką jautrumą taikai ir karui – dar prieš dešimtmetį vyko masinės manifestacijos dėl karo Irake, o šiandien išsiblaškiusioje tyloje stebimas karas Sirijoje. Iš kur ši tuštuma, kas pasikeitė? Kodėl visi tapome abejingesniais, sukurdami palankią erdvę religiniam ekstremizmui, kuris pretenduoja užpildyti atsiradusią tuštumą? Radikalizmas nėra vien tos religijos, kurioje gimsta, problema, bet taip pat kyla iš idėjų ir kultūros tuštumos, miestų be sielos, nusilpusių tapatybių, pasakė Riccardi. Netgi vakarietiška demokratija silpsta, nes ji remiasi ne vien taisyklėmis, bet ir tam tikra kultūra, ji gyvybinga tam tikros kultūros viduje. Vakaruose tokia kultūra gimė iš sąveikos ir dialogo tarp graikų-romėnų, krikščionybės, žmogaus teisių ir laisvės kultūrų. Didysis dabarties uždavinys yra ją išlaikyti gyvą, dinamišką, nes kitaip pasiduosime rinkos ar medijų žaidimams.

*

Paryžiuje didysis imamas Ahmad al-Tayyeb ir šv. Egidijaus bendruomenės steigėjas Andrea Riccardi kartu žengė svarbų simbolinį žingsnį: nuvyko maldai kartu prie Bataklano salės, kurioje islamistai teroristai, koncerto metu, 2015 metų lapkričio mėnesį nužudė dešimtis žmonių. (Vatikano radijas)