Popiežiaus homilija pirmadienio rytą. Atmintis, pranašystė, viltis

Tikėjimo kelionėje Bažnyčia ir kiekvienas tikintysis turi saugotis, kad neužsidarytų normų sistemoje. Visada reikia atsiminti iš Dievo gautas dovanas; reikia palikti vietos pranašystės dinamiškumui ir vilties horizontui. Taip popiežius Pranciškus kalbėjo pirmadienio rytą Šv. Mortos namų koplyčioje aukotų Mišių homilijoje.

Jei tikintysis per daug pasitiki norma, įspėja Pranciškus, jam kyla pavojus sumenkinti atminties ir dvasinio dinamizmo svarbą. Šios dienos Evangelijoje Jėzus kaltina tokia laikysena fariziejus ir įstatymo žinovus. Palyginimu apie vynininkus žmogžudžius Jėzus kritikuoja savyje užsidariusią tautą, praradusią tikėjimą Dievo pažadais. Tautos vadovams rūpi tik statyti įstatymų sienas, sukurti uždarą teisinę sistemą, ir nieko daugiau.

„Atmintis jų nedomina. Pranašystė? Geriau, kad nebūtų pranašų. O viltis? Pagyvensime, pamatysime. Tai uždara sistema, kuria jie pateisina savo laikyseną. Šie įstatymo mokytojai ir teologai visada vadovaujasi kazuistika, varžo Šventosios Dvasios laisvę, nepripažįsta Dievo dovanų, šventosios Dvasios Dovanų, uždaro Šventąją Dvasią į narvą, tramdo pranašystes ir viltį. Jėzus pasisako prieš tokią religinę sistemą. Kaip sako šv. Petras pirmajame skaitinyje – ši sistema sugedusi ir pasidavusi pasaulio vilionėms.“

Jėzus žino ką sako, nes jis pats dykumoje buvo susidūręs su šiais gundymais, - sakė popiežius Pranciškus. Velnias Jėzų gundė atsisakyti vilties ir rinktis saugią ramybę. „Pats susidūręs su tokiais gundymais, Jėzus šiems žmonėms priekaištauja: „jūs apkeliaujate pusę pasaulio ieškodami naujo prozelito, o kai jį surandate, paverčiate vergu“. Tokia tautos santvarka, tokia Bažnyčios santvarka kitus paverčia vergais. Dėl to suprantama kodėl Paulius kalba apie įstatymo vergystę ir malonė laisvę. Tauta yra laisva, Bažnyčia yra laisva tuomet kai neišsižada atminties, kai palieka vietos pranašams, kai nepraranda vilties.“

„Ar aš atsimenu nuostabius dalykus, kuriuos Viešpats padarė mano gyvenime? – ragino klausti savęs Šventasis Tėvas. Ar atsimenu Viešpaties dovanas? Ar sugebu atverti savo širdį pranašams tuomet kai jie man sako: „šitaip negerai; ten privalai eiti; pirmyn, rizikuok“? Tai ir yra pranašystė.  Esu atviras ar esu bailys, užsidarantis įstatymo narve? Ir galiausiai: ar pasitikiu Dievo pažadais, kaip mūsų tėvas Abraomas kai išėjo iš savo krašto nežinodamas kur einąs ir vien pasitikėdamas Dievu? Užduokime sau šiuos tris klausimus.“ (Vatikano radijas)