Bažnyčios valdymas turi būti sklandus ir sielovadiškas

Šiuo metu vykstanti Romos Kurijos reforma vadovaujasi ta pačia dvasia, kuria vadovavosi popiežius Paulius VI netrukus po Vatikano II Susirinkimo suteikdamas naują pavidalą Vatikane veikiančioms centrinėms Katalikų Bažnyčios institucijoms. Taip mano italas vyskupas Marcello Semeraro, Kurijos reformos klausimais popiežiui Pranciškui patariančių kardinolų tarybos sekretorius.

Apie dabar vystančias pertvarkas ir jų istorinį kontekstą vyskupas Semeraro rašo Vatikano dienraštyje „L’Osservatore Romano“ pristatydamas neseniai išėjusią Popiežiaus namų prefektūroje dirbančio kunigo Leonardo Sapienza knygą „Paulius VI ir Romos Kurija“, kurioje išsamiai apžvelgiamas Vatikano institucijų pertvarkymas po Vatikano II Susirinkimo.

Rugpjūčio 15 d. sukaks 49 metai nuo popiežius Pauliaus VI apaštališkosios konstitucijos „Regimini Eccelsiae universae“ paskelbimo. Šiuo dokumentu Vatikano II Susirinkimą užbaigęs popiežius prie naujų laikų labiau priderino ir Vatikane veikiančias Bažnyčios institucijas, sukurdamas su nedideliais pakeitimais iki mūsų dienų veikiančią struktūrą, nedaug modifikuota 1988 m. popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbta apaštališkajai konstitucija „Pastor Bonus“. Dabar, kaip žinoma, vyksta dar vienas Pauliaus VI sukurtos Bažnytinių institucijų struktūros koregavimo procesas, kurį pradėjo popiežius Pranciškus, 2013 m. rugsėjo 28 d. įkūręs kardinolų patarėjų tarybą. Popiežius ir kardinolai patarėjai rengia projektą naujos apaštališkosios konstitucijos, kuri pakeis lig šiol galiojančią Jono Pauliaus II konstituciją „Pastror Bonus“.

Tačiau, kaip pastebi vyskupas Semeraro Vatikano dienraštyje spausdinamame straipsnyje, nei Paulius VI konstitucijoje „Regimini Eccelsiae universae“, nei Pranciškus kardinolų patarėjų tarybą steigiančiame dokumente nenaudoja žodžio „reforma“, nes ir vieno, ir kito pradėtų pertvarkymų tikslas buvo ne griauti sena ir statyti naują, bet esamas struktūras labiau priderinti prie nuolatos kintančių Bažnyčios gyvenimo sąlygų nuolatos kintančiame pasaulyje.

Tas Bažnyčios centrinių institucijų pritaikymo naujiems laikams procesas reiškia jau savo užduotį atlikusių ir šiandien nereikalingų institucijų uždarymą ir kūrimą naujų, šiandien reikalingų, taip pat didesnį Romos Kurijos sutarptautinimą, o svarbiausia – siekimą sklandesnio visos Bažnyčios veiklos koordinavimo ir platesnio bendradarbiavimo. Popiežiui Pauliui VI rūpėjo, kad po Vatikano II Susirinkimo jo naujai pertvarkyta Romos Kurija garantuotų sklandų sprendimų ir iniciatyvų komunikavimą iš Romos į vietines Bažnyčias, o taip pat ir kita kryptimi – iš vyskupijų į Romą. To paties, ta pačia Vatikano II Susirinkimo dvasia, siekia ir dabartinis Bažnyčios institucijų geresnio priderinimo prie dabartinių aplinkybių procesas, kurį pradėjo popiežius Pranciškus. Jo tikslas – kad Bažnyčios valdymas būtų sklandus ir sielovadiškas. (Vatikano radijas)