Egipto parlamentas priėmė įstatymą dėl bažnyčių statybų

Egiptas per pastaruosius kelerius metus išgyveno dideles permainas: ilgamečio prezidento Mubarako režimo žlugimą, islamistinės valdžios išrinkimą į valdžią ir žlugimą, galiausiai dabartinio režimo įsitvirtinimą. Visi šie pokyčiai buvo lydimi didelių aistrų, įtampų ir dažnai kraujo praliejimo.

Tačiau Egipto krikščionims dabartinis režimas yra neabejotinai palankesnis už ankstesnį, nes stoja už labiau pasaulietišką valstybės santvarką, kurioje būtų garantuojamos visų piliečių, ne vien musulmonų, teisės, nors, suprantama, islamiškos kultūros poveikis išlieka vyraujančiu. Tarp beveik 90 milijonų Egipte gyvenančių žmonių apie dešimt milijonų yra koptai ortodoksai. Šalyje taip pat yra katalikų, kitų ortodoksų Bažnyčių ir protestantų, tačiau šios bendruomenės, palyginus, mažos.

Konkretus teisių ir lygybės ženklas Egipto krikščionims yra galėjimas statyti ar remontuoti savo kulto pastatus, bažnyčias ir maldos namus. Tokį prašymą jie buvo pateikę dabartiniam prezidentui Abdel Fattah el-Sisi, kai 2014 metais jis atėjo į valdžią, o dar anksčiau – konstitucijos reformuotojams, atšaukus ankstesnio ir nuversto prezidento Mohamed Morsi 2012 metais patvirtintą konstituciją, atspindėjusią labiau islamistines nuostatas.

Bažnyčių statyba ir remontas buvo įsisenėjęs skaudulys Egipto krikščionims. Šiuo požiūriu svarbus 1856 metų „Hamayoni potvarkis“, Egiptui tebesant Osmanų imperijos provincija ir šio potvarkio „išplėtimas“ 1934 metais, vadinamasis „El Ezabi“ potvarkis, Egiptui tebesant britų protektoratų, bet vis labiau savarankiškėjant. Kaip pastebima, šių dviejų potvarkių intencijos buvo skirtingos, beveik priešingos. Pavyzdžiui, abejuose numatytas aukščiausios valdžios leidimas. Bet jei 19 amžiaus vidurio aplinkybėse toks leidimas buvo lengvesnis ir greitesnis kelias krikščionims pasistatyti bažnyčią, tai 20 amžiuje jis pavirto įrankiu neleisti ar trukdyti krikščioniškų kulto namų statybą, be to buvo numatyta daug ir įvairių papildomų sąlygų, kurios, priešingai, nebuvo taikomos mečetėms. Nors su keliais pakeitimais, tokia padėtis išliko iki pat šių laikų ir krikščionys Egipte daug kartų skundėsi ir protestavo dėl jos: priešiškai nusiteikę valdininkai ar aukštesnė valdžia bažnyčių statybą ar remontą galėjo užblokuoti dešimtmečiais. Pastaraisiais mėnesiais pradėjus svarstyti Bažnyčių statybų įstatymą, krikščionys vylėsi, kad šie apribojimai ir trukdymai bus nutraukti. Dabartinę nelygią situaciją gerai išreiškia statistika: jei dešimčiai milijonų Egipto musulmonų tenka apie 15 tūkstančių mečečių, tai panašiam skaičiui visų Egipto krikščionių – gerokai mažiau nei trys tūkstančiai bažnyčių. Dėl sunkumų remontuoti bažnyčias, koptai ir kiti krikščionys dažnai tuokiasi, krikštija ar meldžiasi už mirusius prastos ar pavojingos būklės pastatuose. Nematydami kitų išeičių, bandydavo statyti bažnyčias be leidimų, tačiau dažnai tai virsdavo konfliktais ir kruvinais susirėmimais su musulmonų bendruomene ir policija, kurie pasinaudodavo „teisėtumo“ argumentu. 

Debatai buvo pakankamai ilgi ir sunkūs, bet rugpjūčio 31-ąją Egipto parlamentas patvirtino įstatymą. Buvo siūlančių bažnyčių statybas paprasčiausiai taikyti tuos pačius minimalius reikalavimus, kaip ir mečetėms, bet tai buvo atmesta. Tačiau buvo atmestas ir kelių parlamentarų islamistų požiūris, kad Egiptas islamiška valstybė, tad teisinga varžyti krikščionių bendruomenę, o iki šiol galiojusi tvarka – visiškai patenkinama.

Krikščionys buvo pakviesti aktyviai dalyvauti įstatymo projekto svarstyme. Kelias dienas prieš diskusiją parlamente kompromisinis įstatymo projektas buvo pasiųstas koptų, katalikų ir anglikonų Bažnyčių komisijoms, kurios jam pritarė. Tiesa, buvo išsakyta ir kritikos, nes įstatymo projekte vėl atsirado išlygų, kurios gali būti panaudotos vilkinimui, bet dauguma sutarė, kad tai didelis žingsnis pirmyn, palyginus su ankstesne labai sunkiai gaunamų leidimų sistema. (Vatikano radijas)