Popiežiaus homilija: Malda - pirmas atsakas į sielvartą

Ką daryti kai žmogų slegia sielvartas? Ką daryti man pačiam, kai sielvartas prislegia mane? Ką daryti kai matau sielvarto ištiktą kitą žmogų? Apie tai popiežius Pranciškus kalbėjo antradienio ryto homilijoje komentuodamas viską praradusio Jobo atvejį, apie kurį pasakoja šios dienos Mišių pirmasis skaitinys.

„Dvasinis sielvartas ištinka visus, nesvarbu ar tu stiprus, ar silpnas... Tai tamsi dvasios būsena, neviltis, nepasitikėjimas, kai nesinori gyventi, kai nesimato tunelio galo, kai sumaištis viešpatauja širdyje ir galvoje... Kai esame ištikti dvasinio sielvarto, jaučiamės tarsi mūs siela būtų sugniuždyta: viskas nesiseka ir nesinori gyventi.  „Jau geriau mirtis!“, sako Jobas. „Geriau mirtis, negu toks gyvenimas“. Turime aiškiai atpažinti tokias būsenas, šį visa apimantį liūdesį, nes tokios būsenos gresia mums visiems. Stipriems ir silpniems...  Visiems. Turime suprasti kas dedasi mūsų širdyje“.

Ką daryti kai tai įvyksta, kai mus ištinka sielvartas dėl ligos, dėl tragedijos šeimoje? Visų pirma, - sakė popiežius, - turime melstis. Turime, kaip Jobas, garsiai šaukti, kad mūsų balsas pasiektų Dievo ausį. „Malda belstis į duris, belstis iš visų jėgų. „Tiek daug nelaimių mane apniko, kad esu ant Šeolo slenksčio. Žmonės mano, kad aš toks, kuriam lemta žengti į Duobę, esu lyg bejėgis žmogus, tarsi paliktas tarp mirusiųjų“. Kiek kartų mes taip jaučiamės, tokie bejėgiai. Turime melstis. Pats Viešpats mus moko kaip melstis tokiomis sielvarto akimirkomis. „Įstūmei mane į ... gelmių prarają. Tavo pyktis mane baisiai slegia... Šaukiuosi tavęs, Viešpatie, kas dieną, su malda tiesiu į tave rankas“. Tokia turi būti malda; taip turime melstis kai prislegia sunkumai, tamsa ir sielvartas, kai jaučiamės parblokšti ant žemės. Turime išsakyti savo sielvartą, taip kaip Jobas“.

Jobo knyga kalba apie jo bičiulių tylą. „Iš tiesų, kai žmogus kenčia, kai jį slegia sielvartas, reikia kuo mažiau kalbėti, reikia padėti žmogui buvimu su juo ir tylėjimu“, - kalbėjo Pranciškus. „Pirma – atpažinti sielvarto akimirkas, tamsą, neviltį ir klausti kodėl. Antra – melstis taip, kaip tokiomis akimirkomis mums pataria melstis 87-oji psalmė: „Šaukiuosi tavęs, Viešpatie, kas dieną, su malda tiesiu į tave rankas“. Trečia – kai sutinku kenčiantį žmogų, prislėgtą ligos ar kitokios kančios, kai sutinku sielvarto slegiamą žmogų, tyliu. Tyla tai meilė, artumas, prisilietimas. Nereikia kalbų, kurios nepadeda, o gali tik pakenkti“. (Vatikano radijas)