Pranciškaus katechezė: abejojančiam patarti ir nemokantį pamokyti

Trečiadienio bendrąją audienciją popiežius Pranciškus vedė Pauliaus VI salėje Vatikane. Pasveikinęs maldininkus ir kitus audiencijos svečius popiežius katechezėje pratęsė gailestingumo temą, šį kartą kalbėdamas apie dvasinio gailestingumo darbus: patarti abejojančiam ir pamokyti nemokantį.

Šie du darbai, glaudžiai susiję tarpusavyje, gali būti vykdomi paprastame, šeimyniniame gyvenime, turi labai platų pritaikymą: pakanka pagalvoti apie mokymą, apie institucines ir organizuotas jo formas, švietimą. Iš tiesų nesuprantama, anot Pranciškaus, kad tiek daug vaikų pasaulyje šiandien kenčia nuo analfabetizmo, nuo švietimo trūkumo, tuo pat metu, kai technologinis ir mokslinis progresas pasiekė taip daug. Tai didelis neteisingumas, kuris liečia žmogaus orumą. Be išsilavinimo lengva tapti išnaudojimo ir įvairių socialinių blogių grobiu.

Bažnyčia, per amžius, jautė poreikį įsipareigoti švietime, nes jos evangelizavimo misija taip pat reiškia orumo sugrąžinimą vargšams, - sakė popiežius. - Nuo pirmosios „mokyklos“, įsteigtos II amžiuje šv. Justino, Romoje, kad krikščionys geriau pažintų Šventąjį Raštą, iki šv. Juozapo Kalasanto, kuris pirmasis Europoje atidarė nemokamas mokyklas liaudžiai, turime ilgiausią sąrašą šventųjų, vyrų ir moterų, kurie suteikė išsilavinimą vargingiausiems, žinodami, kad tokiu būdu padės įveikti skurdą ir diskriminaciją. Kiek krikščionių, pasauliečių, pašvęstųjų brolių ir seserų, kunigų dovanojo savo gyvenimą vaikų ir jaunuolių švietimui bei ugdymui. Tai yra didu: pagerbkime juos skambiais plojimais! – paprašė Pranciškus savo klausytojų.

Šie švietimo pionieriai, anot jo, giliai suvokė gailestingumo darbą ir pavertė jį savo gyvenimo būdu, kuris pakeitė visuomenę. Per kasdienį darbą ir ribotą skaičių struktūrų sugrąžino orumą daugybei žmonių. Dažnai ugdymas buvo orientuotas į kokią nors praktišką profesiją, tuo pat metu ugdant žmogiškoms ir krikščioniškoms vertybėms. Švietimas yra iš tiesų nepaprasta evangelizavimo forma.

Kuo išsilavinimas didesnis, tuo labiau asmenys įgyja patikimų žinių ir sąmoningumą, kurių mums reikia gyvenime. Geras ugdymas išmoko kritinio metodo, kuris apima ir tam tikrą abejonę, žadinančią naudingus klausimus, tikrinančią pasiektus rezultatus, siekiant didesnio pažinimo. Tačiau patarimo abejojančiam gailestingumo darbas skirtas ne tokio pobūdžio abejonei. Būti gailestingam abejojančiam reiškia palengvinti skausmą ir kančią, kurie kyla iš baimės ir nerimo, abejonės pasekmių. Tai tikros meilės veiksmas, kuriuo sustiprinamas žmogus silpnume, kylančiame iš neužtikrintumo.

Manau, - tęsė Pranciškus, - kad kas nors galėtų manęs paklausti: „tėve, turiu tiek daug abejonių dėl tikėjimo, ką turiu daryti? O jūs niekad neabejojate?“... Turiu abejonių, žinoma, kad yra momentų, kai kiekvienam kyla abejonių. Šios abejonės dėl tikėjimo, teigiamai žiūrint, yra ženklas, kad norime daugiau pažinti Dievą, Jėzų ir meilės slėpinį mums. „Taip, abejoju: ieškau, mokausi, prašau patarimo“. Tokios abejonės augina. Yra geras dalykas, kad keliame klausimus mūsų tikėjimui, nes tokiu būdu jį siekiame gilinti. Tačiau abejonės taip pat turi būti peržengtos. Būtina klausyti Dievo Žodžio ir suprasti, ko mus moko. Svarbus ir daug padedantis kelias yra katechezė, kurioje tikėjimo skelbimas susitinka su asmeninio ir bendruomeninio gyvenimo konkretumu. Vienodai svarbus kitas kelias – gyventi, kiek įmanoma, tikėjimu. Nepaverskime tikėjimo abstrakčia teorija, kur abejonių tik daugėja. Tegu tikėjimas būna mūsų gyvenimu. Praktikuokime jį tarnaudami broliams, ypač vargšams. Ir tada daugybė abejonių išnyksta, jaučiant Dievo buvimą ir Evangelijos tiesą meilėje, kuri, be mūsų nuopelno, mumyse gyvena ir kuria dalijamės su kitais.

Tad, pabrėžia popiežius Pranciškus, abu gailestingumo darbai, abejojančiam patarti ir nemokantį pamokyti, nėra tolimi, kiekvienas iš mūsų gali juos atlikti, nepamirštant, jog pats Viešpats sako, kad Dievo meilės slėpinys apreikštas ne išminčiams, o mažiesiems. Giliausias mūsų mokymas ir geriausias būdas įveikti abejones yra Dievo meilė, kuria turime mylėti. Didelė, nemokama ir visam laikui. Dievo meilė niekada neina „atgal“. Visada eina pirmyn ir laukia. Mūsų atsakomybė yra ją liudyti būnant gailestingiems. (Vatikano radijas)