Soc. tinklai:

RSS:

App:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Popiežius \ Bendroji audiencija

Popiežius: Skundas Dievui, jam išsakomas skausmas, irgi yra malda

Popiežius Pranciškus - ANSA

2016/12/28 13:46

Bendrojoje audiencijoje dalyvavusiems piligrimams popiežius Pranciškus tęsė katechezę apie krikščionišką viltį. Šio trečiadienio katechezės tema – Abraomo tikėjimas ir viltis.

Šv. Paulius Laiške romiečiams, rašydamas apie tikėjimo ir vilties kelią, primena Abraomo pavyzdį: „Nematydamas jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi“ (Rom 4,18). Šv. Paulius čia kalba apie Abraomo tikėjimą Dievo pažadu, jog jis sulauksiąs sūnaus. Tai iš tiesų buvo „viltis, nematant jokios vilties“, nes pats Abraomas jau buvo senas žmogus, o jo žmona buvo nevaisinga.

Pasitikėdamas pažadu, Abraomas leidosi į kelionę, sutiko palikti savo gimtąjį kraštą ir tapti svetimšaliu kitame krašte, tikėdamas, kad Dievas jam tikrai duos tą „neįmanomą“ sūnų. Abraomas tiki. Jo tikėjimas atsiveria vilčiai, net jei viltis iš šalies žiūrint atrodo neprotinga. Abraomo viltis, sakė popiežius, tai sugebėjimas nesilaikyti siaurų žmogiškųjų samprotavimų, pasaulio išminties, tikėti tuo, kas atrodo neįmanoma ir netgi prasilenkia su sveiku protu. Viltis atveria naujus akiračius, padaro sugebančiais svajoti neįsivaizduojamus dalykus. Viltis padeda nebijoti neaiškios ateities.

Tai nelengvas kelias, sakė popiežius. Taip pat ir Abraomui atėjo abejonių ir nusivylimo metas.  Jis pasitikėjo, paliko savo namus, savo šalį, savo draugus. Paliko viską. Jis atėjo į Dievo nurodytą kraštą ir štai jau praėjo nemažai laiko, o žadėtojo palikuonio taip ir nėra. Abraomas nepraranda vilties, bet nesulaukdamas pažado išsipildymo, ima skųstis. Pasak popiežius, Abraomo skundas  tai maldos rūšis, kurios ir mes turėtume išmokti. Išsakyti Dievui savo skausmą – tai maldos forma, sakė Pranciškus.

Pradžios knyga pasakoja, kad Dievas paliepė Abraomui išeiti laukan ir pakelti akis į dangų: „Pažvelk į dangų ir suskaityk žvaigždes, jei gali jas suskaityti... Taip gausūs bus tavo palikuonys“. Abraomas vėl patikėjo Viešpačiu ir „Viešpats tai jam įskaitė teisumu“ (Pr 15,2-6). Pokalbis vyksta nakties tamsoje. Taip pat ir Abraomo širdyje tamsa, nusivylimas. Jis ima prarasti drąsą, jam sunku tikėti tuo kas atrodo neįmanoma.

Tačiau ir skųsdamasis Dievui, jis tiki. Jei netikėtų, kokią prasmę turėtų jo skundas? Kam gi reikėtų priminti Dievui jo duotą pažadą? Tikėjimas, sakė popiežius, tai ne tylėjimas, su viskuo sutinkant. Viltis tai ne galutinis tikrumas, apsaugantis nuo abejonių ir netikėtumų. Tikėjimas tai ir kova su Dievu, tai Dievui išsakomas skausmas, be „pamaldaus“ apsimetinėjimo. Viltis tai bebaimis priėmimas tikrovės tokia, kokia ji yra, su visais jos prieštaravimais.

Tad Abraomas, su tikėjimu kreipiasi į Dievą ir prašo, kad jam padėtų neprarasti vilties. Ir Viešpats jam atsako vėl kartodamas neįtikėtiną pažadą: tu sulauksi sūnaus, tavo paveldėtojas bus ne tavo tarnas, bet tavo sūnus. Dievas kviečia Abraomą išeiti iš palapinės, išeiti iš savo siauro mąstymo ir žiūrėti į dangaus platybę, į nesuskaitomas žvaigždes.

Tokiu tikėjimo ir vilties keliu mes visi turime eiti, sakė Pranciškus, baigdamas trečiadienio bendrosios audiencijos katechezę. Turime pasitikėti Dievu taip pat ir tuomet kai viskas atrodo beviltiška. Tokiomis akimirkomis žiūrėkime į dangų. Nėra nieko gražesnio. Viltis neapgauna. (Vatikano radijas)

 

2016/12/28 13:46