Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Bažnyčia \ Bažnyčia Lietuvoje

A. Malakauskis OFM. Šv. Pranciškaus charizma svarbi šių dienų pasauliui

Kun. Algirdas Malakauskis OFM - RV

2017/01/28 17:55

Kokia pranciškono misija šiais laikais? Ar pranciškonų ordinas, pasidalijęs prieš penkis šimtus metų, planuoja jungtis? Apie tai ir apie kitus dalykus – pokalbis su Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos ministru kun. Algirdu Malakauskiu OFM, kuris šiomis dienomis viešėjo Romoje, dalyvaudamas naujai išrinktų provincijolų kursuose.

Kun. Algirdas Malakauskis OFM. Beveik dešimt dienų teko dalyvauti Mažesniųjų brolių ordino generalinės kurijos rengiamuose naujų provincijos ministrų kursuose, į kuriuos paprastai kviečiami praėjusiais metais išrinkti provincijų ministrai, paprastai sakant, provincijolai. Taigi šiuose kursuose dalyvavo apie keturiasdešimt naujų provincijolų iš viso pasaulio. Tai proga pamatyti, koks platus pranciškoniškas pasaulis, ir kad pranciškoniškas dvasingumas per aštuonis šimtus metų sugebėjo įvairiais būdais išsiplėsti ir paliesti visą pasaulį, visus kraštus, labai skirtingas kultūras.

Temos labai įvairios, nuo globalių – to, kas vyksta dabar pasaulyje, iki labai kasdienių temų, su kuo susiduria provincijolas – brolių tarpusavio santykiai, finansiniai dalykai, brolių bendravimas ir sielovada pranciškonams pasauliečiams, brolių sielovada ir darbas parapijose, mokyklose, ir pan.. Tematika labai plati.

Kokie pagrindiniai pranciškonų misijos akcentai šiandien, į ką kreipiate sielovadinį dėmesį?

Kun. Algirdas Malakauskis OFM. Brolių misijos susiklostė labai plačios, skirtingos; broliai kiekviename krašte, kiekvienoje kultūroje  daro tai, ką gali. Pastebėjau, kad Europoje broliai dabar dažnai kuria pranciškoniškojo dvasingumo centrus. Tokia ir mūsų, lietuvių, patirtis – Klaipėdoje įsikūręs onkologijos centras yra naujosios evangelizacijos pavyzdys, ordino mastu pristatomas kaip nauja mūsų misijos forma Lietuvoje. Tradicinės misijos būtų veiklos su pranciškonais pasauliečiais, pranciškoniška šeima, jaunimu; sielovada ir darbas parapijose ypatingai, o pastebėjau, kad Vakarų pasaulyje, ypač mažėjant pašaukimų skaičiui, broliai bando ieškoti naujų veiklos ir evangelizacijos formų, kuriasi dvasingumo centrai, kurie nėra parapijos tipo, bet kur keli broliai gyvena,  po pietų ar vakarais rengia įvairias dvasingumo konferencijas, susitikimus, kalba apie Evangeliją, pristato Šv. Pranciškų.

Ir Kaune atsidarė toks centras, Šv. Klaros globos namai, kurį globoja mūsų broliai, tai irgi kaip atsiliepimas į šių dienų poreikius, darbą su vyresnio amžiaus žmonėmis.

Šiemet sukanka penki šimtai metų, kai pranciškonų ordinas buvo padalintas. Kokia situacija tarp trijų pranciškonų atšakų dabar, ar neplanuojama jungtis?

Kun. Algirdas Malakauskis OFM. Turbūt ne vienam, pažįstančiam pranciškonus ar susiduriančiam su jais, kyla klausimas kaip čia dabar yra – mažesnieji broliai, pranciškonai konventualai, pranciškonai kapucinai. Kažkada, kai brolis Pranciškus kūrė ordiną, matė jį kaip vieną bendruomenę, bet bėgant amžiams, įtakojant labai įvairiems veiksniams, į ordiną įstojo ir labai skirtingi broliai, su savo gabumais, dovanomis, atsirado daug įvairių skirtingų nuomonių, ordinas pradėjo skilti. Ir galiausiai 1517 m. popiežiaus Leono X bule „Ite Vos“ pranciškonų ordinas buvo išskirtas. Prabėgus 500 metų, dabartinis popiežius Pranciškus ta proga ragina jungtis. Žinoma, trys ordino atšakos savarankiškai gyvavo jau penkis šimtus metų, susiklostė savitos, unikalios tradicijos, todėl tas jungimosi procesas užtruks.

Tačiau tarsi pirmas žingsnis žengiamas šiais metais siekiant suvienyti – tai noras Romoje apjungti ir įkurti vieną pranciškonų universitetą. Šiuo metu Romoje yra trys intelektualiniai centrai: mūsų, mažesniųjų brolių universitetas „Antonianum“, konventualų institutas „Seraphicum“ ir kapucinų studijų centras. Tad pirmas žingsnis – apjungti visas tris institucijas, tai užtruks gal keletą metų ir gims vienas bendras universitetas.

Vakar man teko kalbėtis su mūsų ordino generolu Michael Anthony Perry, kuris pasakoja, kad kai visų trijų pranciškonų ordinų generolai susitinka, jiems viskas aišku, kad reikia jungtis ir kad turime būti kartu, bet kadangi tos struktūros didžiulės, jos visame pasaulyje apima daug centrų, vienuolynų, provincijų ir t.t., tad jie mano, kad jungimasis gali užtrukti ir keletą dešimtmečių.

Kas įsiminė iš šių dienų bendravimo su kitais provincijolais, ordino generolu, popiežiumi, kokių idėjų parsivežate?

Kun. Algirdas Malakauskis OFM. Kaip sako mūsų generolas, bet kuris gyvenimas – žmogaus, šeimos, visuomenės, šalies – banguoja, turi savo pakilimus, nusileidimus, taip ir mūsų ordinas vienur išgyvena augimą, kitur – gal nusileidimą žemyn. Tačiau vis tiek vilties yra. Istorijos eigoje taip ne kartą nutiko, kad sistemos keitėsi, valdžios keitėsi, broliai būdavo persekiojami. Tą rodo ir mūsų, lietuvių pranciškonų, XX a. pradžios patirtis, kuomet carinės priespaudos metu Kretingoje buvo likęs vienas brolis, bet jo, vieno brolio, dėka dar XX a. pradžioje atgimė brolija ir susikūrė Šv. Kazimiero provincija su keliasdešimt brolių. Po to sekė sovietinė okupacija, kai mūsų broliai turėjo veikti pogrindyje, bet ir vėl atgimė, Taip sakyčiau ir Vakarų pasaulyje šiuo metu išgyvename suspaudimą, bet kas žino, gal iš tų kelių brolių, kurie liks, gal atgims ir pranciškoniška charizma. Vilties mums suteikia ir popiežius, kuris šiuo metu pasirinko būtent Pranciškaus vardą, ne bet kurio kito šventojo, bet būtent Pranciškaus Asyžiečio, tuo galbūt parodydamas, kad pranciškoniškas dvasingumas, šv. Pranciškaus charizma yra gyvybinga, svarbi šių dienų pasauliui. (Vatikano radijas)

2017/01/28 17:55