Soc. tinklai:

RSS:

App:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Vatikanas \ Įvykiai

Gavėnios pamokslas Vatikane. Šventoji Dvasia mums atskleidžia Kristaus slėpinį

T. Raniero Cantalamessa OFM Cap.

2017/03/10 16:49

Penktadienį baigėsi popiežiaus Gavėnios rekolekcijos. Penktadienio rytą, Vatikano apaštališkųjų rūmų „Redemptoris Mater“ koplyčioje taip pat prasidėjo Gavėnios pamokslų ciklas, kuriuos sako popiežiaus namų pamokslininkas t. Raniero Cantalamessa OFM Cap. Pirmojo pamokslo klausytojų buvo mažiau, nes popiežius ir Kurijos vadovai dar nebuvo sugrįžę iš rekolekcijų.

Tėvas Cantalamessa tęsia per Adventą pradėtas meditacijas apie Šventąją Dvasią. Advento pamoksluose buvo komentuojami Tikėjimo išpažinimo žodžiai apie Šventąją Dvasią, vadinamasis trečiasis Credo straipsnis. Dabar komentuojamas antrasis straipsnis – tikėjimo į Jėzų Kristų išpažinimas; kalbama kaip Šventoji Dvasia padeda suprasti Kristaus slėpinį. Šio penktadienio meditaciją popiežiaus pamokslininkas skyrė pirmiesiems šios Credo dalies žodžiams: „Tikiu į vieną Viešpatį Jėzų Kristų“.

Šv. Paulius sako, kad Šventoji Dvasia Jėzų Kristų mums pristato „galingu Dievo Sūnumi“ (Rom 1,4). Jis netgi tvirtina, kad „nė vienas negali ištarti: „Jėzus yra Viešpats“, jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12,3). Pasak Pauliaus, Šventoji Dvasia atskleidžia Kristaus paslaptį (plg. Ef 3,4-5); tik jos dėka tikintieji pajėgia suvokti „koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta bet kokį žinojimą“ (Ef 3,16-19).

Evangelijoje pagal Joną pats Jėzus sako, kad Šventoji Dvasia mokiniams atskleis jo slėpinį, primins ką jis jiems yra sakęs, padės suvokti jo santykį su Tėvu ir paskatins liudyti (plg. Jn 16,7-15). Pasak šv. Jono, tikėjimo į Jėzų išpažinimas yra kriterijus, pagal kurį atpažįstame, kad mus tikrai įkvepia Šventoji Dvasia. „Kiekviena dvasia, kuri išpažįsta Jėzų Kristų kūne atėjus, yra iš Dievo, ir kiekviena dvasia, kuri Jėzaus neišpažįsta, nėra iš Dievo“ (1 Jn 4,2-3).

Šventosios Dvasios nužengimas per Sekmines apaštalus pripildo šviesos ir jiems atsiskleidžiami Kristaus asmens ir veiklos slėpiniai. Tą dieną apaštalas Petras pasako garsiąją kalbą, kurią šiandien galėtume pavadinti „urbi et orbi, ir joje pareiškia, kad Jėzus – tai Viešpats ir Mesijas (plg. Apd 2,36). Nuo tos dienos tikinčiųjų bendruomenė pradeda nauju žvilgsniu žiūrėti į Jėzaus gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą. Staiga viskas pasidaro aišku. Šventosios Dvasios dėka mokiniams tampa suprantama tai, ko jie anksčiau nesugebėjo suprasti, net ir būdami kartu su Jėzumi.

Pasak tėvo Cantalamessa, Naujajame Testamente matome dvi Kristaus pažinimo plotmes, dvi sferas, kuriose Šventoji Dvasia mums atskleidžia jo slėpinį. Pirmiausia tai objektyvus susipažinimas su pačiu Kristumi, su jo asmens slėpiniu. Antra – tai pažinimas to, ką Jėzus nuveikė, ką jis padarė dėl manęs. Pauliaus mokyme daugiau dėmesio skiriama pažinimui to, ką Jėzus padarė, jo Velykų slėpiniui; Jonas labiau akcentuoja Kristaus asmenį – amžinąjį Logosą, kuris yra „viena su Tėvu“ (plg. Jn 10,30).

Vėliau, Bažnyčios Tėvų laikais Šventoji Dvasia suvokiama kaip teisingo mokymo apie Jėzų garantais, padedantis apaštališkajai tradicijai atsispirti gnostikų siūlomoms naujovėms. Didžiųjų dogminių diskusijų laikais Šventoji Dvasia suvokiama kaip kristologinės ortodoksijos saugotoja. Taip yra iki pat Reformacijos laikų. Protestantiškieji reformatoriai apverčia situaciją, sakydami: „Pažinti Kristų – tai pažinti jo dovanojamą išganymo malonę, o ne nagrinėti jo prigimtis ir įsikūnijimo būdus“. Į pirmą planą iškeliamas „Kristus dėl manęs“. Objektyvų, dogminį pažinimą, nusveria subjektyvus, vidinis pažinimas.

Popiežiaus namų pamokslininkas paminėjo ir trečią, iliuministinę prieigą – istorinio Jėzaus pažinimą. Kitaip tariant, nesvarbus kokia yra jo prigimtis, nesvarbus išganymo slėpinys, o svarbus konkretus istorinis vaidmuo. Šioje sampratoje, savaime suprantama, Šventajai Dvasiai nenumatytas joks vaidmuo. Žinome, kad tokios istorinio Jėzaus paieškos, niekur nenuvedė. Dar ir mūsų laikus tebeslegia esminis nesusipratimas, į kurį nebuvo pakankamai atsižvelgta. Juk Jėzus ne tik gyveno istorijoje, bet jis sukūrė istoriją; jis gyvena savo sukurtoje istorijoje. Istorija, kurią Jėzus pradėjo tai Bažnyčios tikėjimas, gaivinamas Šventosios Dvasios. Tik tai suvokiant įmanoma ieškoti šaltinio. Pasak tėvo Cantalamessa šioje srityje svarbų vaidmenį atlieka pastaraisiais dešimtmečiais gimęs charizminis judėjimas, kuriame esminis vaidmuo skirtas Dvasios ir jos suteikiamų malonių patirčiai. Už naujas perspektyvas ir metodologijas, kurias pasiūlė mūsų laikų filosofija (struktūralizmas, lingvistinė analizė), kur kas svarbesnis yra atradimas elementarus biblinio fakto, kad Jėzus Kristus yra Viešpats. Jėzaus Viešpatavimo išpažinimas yra tarsi naujas pasaulis, į kurį įmanoma patekti tik „veikiant Šventajai Dvasiai“. (Vatikano radijas)

2017/03/10 16:49