Soc. tinklai:

RSS:

App:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Vatikanas \ Įvykiai

Gavėnios pamokslas Vatikane. Amžinybė – Dievo buvimo būdas

Gavėnios pamokslas Vatikane - ANSA

2017/03/31 15:43

Šventoji Dvasia mums padeda suprasti Kristaus prisikėlimo slėpinį. Šia tema popiežiaus namų pamokslininkas t. Raniero Cantalamessa OFM Cap. kalbėjo penktadienio rytą Vatikano Apaštališkųjų rūmų „Redemptoris Mater“ koplyčioje sakytame ketvirtajame gavėnios pamoksle.

Ar galime Kristaus prisikėlimą iš numirusių vadinti istoriniu faktu pačia bendriausia šio termino prasme, tai yra kaip kažką kas realiai įvyko, žodį „istorinis“ priešpastatant žodžiams „legendinis“ ar „mitinis“? Arba, naudojant mūsų laikų debatų terminiją: Jėzus prisikėlė tik kerigmoje, tai yra Bažnyčios skelbime, ar jis prisikėlė tikrovėje ir istorijoje? Prisikėlė Jėzus „asmuo“, ar tik jo „byla“, tik metaforiškai prisikėlė, tai yra pergalingai iškilo prieš mirtį jo skelbta idėja? Pasižiūrėkime, - sakė tėvas Cantalamessa, - kokią istorinę prieigą mes naudojame kalbėdami apie Kristaus priskėlimą. Ne tam, kad mus reikėtų save įtikinti, o tam, kaip sako Lukas savo Evangelijos pradžioje, kad įsitikintume tikrumu mokymo, kurį esame gavę (plg. Lk 1,4) ir kurį skelbiame kitiems.

Žinome, kad kai kurių mokinių tikėjimas neatlaikė išbandymo Jėzaus mirtimi. Jėzui mirus viskas paskendo tamsoje. Apie Jėzaus sekėjų nuotaikas byloja Emaus mokinių žodžiai: „O mes tikėjomės, kad jis... o dabar po viso to jau trečia diena...“ (Lk 24,21). Jėzaus istorija baigėsi. Mokinių tikėjimas  mirties taške.

Tačiau – vis kaip istorikai – persikelkime keletą metų arba tik keletą savaičių į ateitį, - kalbėjo tėvas Cantalamessa. Ką matome? Grupelę žmonių, anksčiau buvusių kartu su Jėzumi, kurie garsiai visiems skelbia, kad Jėzus iš Nazareto yra Mesijas, kad jis yra Viešptas, Dievo Sūnus, kad jis yra gyvas ir ateis teisti pasaulio. Jėzaus byla ne tik buvo vėl atversta, bet pasiekė visuotinį absoliutų mastą. Kalbama apie Jėzaus svarbą ne tik Izraelio tautai, bet visiems visų laikų žmonėms. Kas gi atsitiko, kad tie patys mokiniai, kurie anksčiau išsigandę pabėgo ir išsislapstė, dabar drąsiai skelbia Kristų nebijodami, kalėjimo, kankinimų ir mirties? Jie pats atsako: „Jis prisikėlė! Mes jį matėme!“

Prisikėlimas yra istorinis faktas, tačiau ypatinga prasme. Jis priklauso laikui ir tuo pat metu yra už jo ribų. Nieks nematė Jėzaus „prisikėlimo“ akimirkos, tačiau daugelis matė „prisikėlusį“ Jėzų. Du faktai leidžia Jėzaus prisikėlimą laikyti istoriniu įvykiu: pirma – staigus ir nepaaiškinamas mokinių tikėjimas, toks tvirtas, kad net kankinystė negalėjo jo palaužti; antra – jų pačių mums palikti to tikėjimo aiškinimai.

Pereinant nuo istorijos prie tikėjimo, keičiasi ir kalbėjimo apie prisikėlimą būdas. Mes jį vadiname kerigma. „Žinome Kristų tikrai prisikėlus” – skelbia Velykų liturgija. Mes ne tik tikime, bet įtikėję žinome, kad taip yra; esame įsitikinę.

Kas gi yra Kristaus prisikėlimas, žiūrint iš tikėjimo perspektyvos? Tai Dievo liudijimas, kad Kristus yra jo Sūnus. Štai kaip Paulius tai suformulavo savo kalboje Atėnuose: Dievas „visiems už jį laidavo, prikeldamas iš numirusių“ (Apd 17,31). Prisikėlimas tai galingas Dievo „taip“, tai Dievo pasakytas „Amen“ apie jo Sūnų Jėzų. Prisikėlimas yra Kristaus dieviškumo antspaudas. Štai dėl ko, kai Jėzaus buvo prašoma duoti ženklą, jis pasakė: „Sugriaukite šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu!“ (Jn 2,18).

Toliau penktadienio rytą sakytame pamoksle tėvas Cantalamessa palietė dar vieną –„išganomąjį“ Kristaus prisikėlimo aspektą. Kristaus prisikėlimas asmeniškai liečia kiekvieną iš mūsų, tai slėpinys „mums“, nes juo remiasi ir mūsų prisikėlimo viltis. „Jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai jis – prikėlęs iš numirusių Kristų Jėzų – atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse“ (Rom 8,11), tvirtina šv. Paulius.

Krikščionių tikėjimas mirusiųjų prisikėlimu atliepia ir žmogaus širdyje glūdintį kone instinktyvų troškimą. Kas mūsų laukia po mirties lieka mūsų protui nepasiekiama paslaptimi. Dievas šios paslapties mums neatskleidė dėl to, kad gyvendami laike ir erdvėje mes neturime priemonių, kad galėtume ją suvokti.  Amžinybė tai ne atskirai esanti būsena, kurią būtų galima apibrėžti, tai ne iki begalybės besitęsiantis laikas. Amžinybė tai Dievo buvimo būdas. Dievo amžinybė! Įeiti į amžinybę – reiškia malonės dėka dalytis su Dievu jo buvimo būdu. Tačiau tai nebūtų įmanoma, jei prieš tai amžinybė nebūtų įžengusi į mūsų laiką. „Šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23,43), - sako Kristus. Rojus tai buvimas su Kristumi.

Tėvas Cantalamessa priminė dvidešimtojo amžiaus pradžios vokiečių rašytojo papasakotą istoriją, paprastai ir tuo pat metu taikliai iliustruojančią šiandien aptariamus slėpinius. Kitados gyveno du vienuoliai Rufas ir Rufinas, kurie buvo labai artimi bičiuliai. Jie susitarė, kad tas iš jų, kuris pirmas mirs, grįš ir papasakos kaip yra danguje. Suprasdami, kad gali būti sunku susikalbėti, jie sukūrė paprastą kodą: jei pomirtinis gyvenimas yra toks kokį mes įsivaduojame žemėje, grįžęs mirusysis tai patvirtins vienu žodžiu: „toks“. Jei amžinasis gyvenimas yra kitoks nei prieš tai žemėje gyvenant įsivaizduota, tuomet grįžusysis tars tik vieną žodį: „kitoks“. Netrukus vienas jų mirė, bet po kurio laiko sugrįžęs, neištarė nei vieno, nei antro iš sutartų žodžių. Tik po ilgų maldavimų pasakyti koks gi yra amžinasis gyvenimas, jis tarė: „visiškai kitoks“.

Tą pačią tiesą, kurią išreiškia vokiečių rašytojo papasakota dviejų vienuolių istorija, labai paprastai paaiškina šv. Paulius, pirmajame laiške korintiečiams rašydamas: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Kor 2,9). (Vatikano radijas)

2017/03/31 15:43