Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Vatikanas \ Įvykiai

R. Cantalamessa Gavėnios meditacija: Reformacijos jubiliejus – malonės laikas

T. Cantalamessa pamokslauja, balandžio 7 d. - ANSA

2017/04/07 17:14

Savo penktąją ir paskutiniąją Gavėnios meditaciją popiežiaus namų pamokslininkas t. Raniero Cantalamessa  OFM Cap skyrė tokiai temai: „Pasirodė Dievo teisingumas. Kaip 500 metų reformacijos sukaktį paversti malonės ir susitaikymo proga visai Bažnyčiai“. Šios meditacijos klausėsi popiežius Pranciškus ir kiti Romos Kurijos vadovai. Štai jos santrauka.

Pasak t. Cantalamessa, ankstesnėse meditacijose jis mąstė apie tai, kaip Šventoji Dvasia atveda iki tiesos apie Kristaus asmenį. Ji taip pat apšviečia apie tikėjimo į Kristų aspektą – kaip, kokiu būdu Jo pasiektas išgelbėjimas mus pasiekia Bažnyčioje? Kitaip tariant, tai didysis nusidėjėlio žmogaus nuteisinimo per tikėjimą klausimas, kuris suskaldė Vakarų krikščionybę.

Pamokslininkas perskaitė apaštalo laiško romiečiams ištrauką, kuri buvo ginčų centre (Rm 3, 21 - 28) ir kurioje apibendrinama: „Mes laikomės nuomonės, kad žmogus nuteisinamas tikėjimu, be įstatymo darbų“. Kaip galėjo nutikti, kad toks gražus ir guodžiantis tekstas tapo nesutarimo židiniu, dėl kurio Europa skilo į du skirtingus religinius kontinentus?

T. Cantalamessa atkreipė dėmesį į Reformacijos pradininko Martyno Liuterio patirtį, kurią jis papasakojo savo gyvenimo gale ir kuri, manoma, įvyko 1511 – 12 metais („Bokšto išgyvenimas“). Liuteris tuo metu jautėsi labai sunkiai, beveik priekaištavo Dievui, kad nepaisant visų pastangų ar atgailų nesijautė Jo priimtas, taikoje su Juo. Ir tada jam suskambo žodžiai – „Teisusis gyvens tikėjimu“ ( žr. Rm 1,17). Tai buvo stipri dvasinė ir išlaisvinanti patirtis. 1517 metais įvyko indulgencijų incidentas, kurio metu Liuterio vidinė patirtis tapo religine lavina. Tačiau chronologija svarbi, nes parodo, kad nuteisinimo per tikėjimą tezė yra ne tuometinės polemikos su Bažnyčia rezultatas, o priežastis.

Tačiau jei pažvelgsime į Bažnyčios ir jos didžiųjų šventųjų mokytojų, kaip kad Augustino ar Tomo Akviniečio, tikėjimą, pasak t. Cantalamessa, pamatysime, kad jis nėra skirtingas nuo to, ką atrado Liuteris. Kaip atsakas Reformacijai sušauktas Tridento Susirinkimas taip pat patvirtino tikėjimo ir malonės pirmumą, nors bendrame procese būtini ir darbai, pagal Pauliaus formulę apie „tikėjimą, kuris veikia meile“ (žr. Gal 5,6).  Todėl 1999 metais, jau ekumeniniame klimate, su liuteronų Bažnyčiomis buvo galima pasiekti bendrą supratimą apie nuteisinimo doktriną.

Ar tai reiškia, kad galiausiai Reformacija buvo „daug triukšmo dėl nieko“? Ne, taip sakyti neteisinga. Tiesa, kad Bažnyčia niekada nepanaikino to, kas buvo pasakyta Susirinkimuose, Augustino, Bernardo, Grigaliaus, Tomo Akviniečio raštuose. Tačiau revoliucijos kyla ne dėl abstrakčių idėjų, o dėl konkrečios situacijos, o Bažnyčios situacija Liuterio laikais iš tiesų neatspindėjo jos pačios įsitikinimų, dažnai rodėsi, kad priešingai.

Tam yra paaiškinimas, kuris galioja ne vien katalikybei, bet visai krikščionijai: jai tapus valstybine religija, tikėjimas buvo sugeriamas spontaniškai, šeimoje, mokykloje, visuomenėje. Tad dėmesys nukrypo nuo apsisprendimo tikėti prie praktinių tikėjimo poreikių, prie moralės ir papročių. Ir tokiu būdu nejučiomis buvo pradedama mokyti priešingai, nei kad, pavyzdžiui, šv. Grigalius Didysis, kuris sakė, kad „tikėjimas pasiekiamas ne per dorybes, bet dorybės per tikėjimą“.

Apžvelgęs kai kurias egzegetinio ir teologinio aiškinimo kryptis laikais po Liuterio ir pastaraisiais dešimtmečiais, t. Cantalamessa atkreipė dėmesį į jo požiūriu dažnai pro akis praleidžiamą aspektą: dažnai apie nuteisinimo per tikėjimą klausimą kalbama taip, tarsi apie tai būtų kalbėjęs tik apaštalas Paulius, o pats Jėzus ne. Taip nėra. Ir jei taip būtų, galbūt teisūs būtų tie, kurie sakytų, jog tikrasis krikščionybės steigėjas yra Paulius.

Iš tiesų jau paties Jėzaus „Evangelijoje“ – kuri yra džiugioji naujiena – yra nuteisinimo doktrinos branduolys. Juk „džiugioji naujiena“ nėra grėsmingas perspėjimas keisti gyvenimo būdą, o žinia apie Dievo siūlomą ir dovanojamą išgelbėjimą. Kai Jėzus kvietė „atsiversti ir tikėti Evangelija“, jau mokė nuteisinimo per tikėjimą. Šiame mokyme yra lūžis. Jei iki Jėzaus kvietimas atsiversti reiškė „grįžti atgal“ prie pažeistos sandoros, pasitaisyti savo elgesyje, tai Jėzaus žodžiuose reiškia „šuolį pirmyn“, kviečiant išgirsti ir priimti naują sandorą. Daug kitų evangelinių pasakojimų momentų patvirtina šią perspektyvą. Pavyzdžiui, kai Jėzus kviečia būti kaip vaikais, kad įžengtumėme į Dangaus karalystę. Tačiau vaikui būdinga yra tai, kad jis negali duoti, o tik priimti. Jis gauna kažką iš tėvų, ne todėl, kad užsidirbo, o todėl, kad yra mylimas, gauna veltui. Dar vienas epizodas iš paties Jėzaus lūpų yra pasakojimas apie fariziejaus ir nusidėjėlio maldą. Pirmasis remiasi savo paties disciplina, o kitas Dievo gailestingumu ir būtent pastarasis grįžta „nuteisintas“ (žr. Lk 18). Apaštalas Paulius aštriai kritikuoja tuos, kurie manosi „turį“ Apreiškimą ir vien dėl savo religinių praktikų jaučiasi viršesniais, galinčiais kitus teisti. Tai, priduria popiežiaus pamokslininkas, yra du religingumo tipai, kurie stebimi ne vien krikščionybėje.

Yra panašumų tarp situacijos Jėzaus ir Pauliaus laikotarpio  ir Reformacijos. Jei pažvelgsime į tai, kas buvo mokoma teologijoje ar tuometinių didžiųjų autorių – kaip kad „Kristaus sekimo“ - tekstuose, atrasime didžią malonės doktriną. Bet jei pažvelgsime į tai, kaip dauguma krikščionių gyveno, pamatysime kitokią tikrovę, prieš kurią Liuteris ir sukilo.

Šiandien realybė labai skirtinga nuo tos, kurioje gyveno Liuteris. Svarbu atrasti ir pripažinti tai, kaip Reformacija praturtino krikščionybę, svarbu nelikti praeities kalėjime, aiškinantis kas kaltas ir kas ne. Jei tada svarbiausi klausimai buvo indulgencijos ir susitepusio nuteisinimas, tai šiandien jau kiti. Kaip pastebėjo kardinolas Kasper: Liuteriui gyvybiškai svarbu buvo peržengti kaltės jausmą ir pasiekti gerąjį Dievą. Šiandien problema, rodos, priešinga: kaip žmogui grąžinti visai prarastą nuodėmės jausmą ir suvokimą? Sveiką jausmą, išvengiant praeities perlenkimų apie nuodėmę, kurį pasaulietiškoji kultūra atmetė. Svarbiausias dalykas nėra tai, kad Jėzus „ištrynė“ nuodėmę, tačiau, kad „dovanojo“ Dvasią, kuri fundamentaliai siejasi su nuteisinimu per tikėjimą.

Dar vienas esminis akcentas: esame nuteisinti ne šiaip per tikėjimą, tačiau per tikėjimą į Kristų. Ne šiaip per malonę, tačiau per Kristaus malonę. Kristus yra žinios širdis, dar daugiau už malonę ar tikėjimą. Asmuo, o ne doktrina. (Vatikano radijas)

2017/04/07 17:14