Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Vatikanas \ Įvykiai

Kryžius yra ne „prieš“ pasaulį, bet „už“ pasaulį

Popiežius Pranciškus - OSS_ROM

2017/04/14 18:00

Didžiojo penktadienio pavakare popiežius Pranciškus Šv. Petro bazilikoje vadovavo Viešpaties Kančios pamaldoms. Jų centre – evangelisto Jono aprašytos paskutinės Jėzaus žemiškojo gyvenimo valandos ir nukryžiavimo scena. Kaip įprasta, homiliją šia proga sakė ne popiežius, bet jo namų pamokslininkas t. Raniero Cantalamessa OFM Cap.

Kristaus kančios istorija tai, iš tiesų, pasakojimas apie smurtinę mirtį. Apie mirusius, apie žuvusius žmonės kone kasdien pranešama žinių laidose. Šiomis dienomis girdėjome apie 38 krikščionis koptus Verbų sekmadienį nužudytus Egipte. Tokių žinių tiek daug, kad šiandien sužinoję apie naujus žuvusius, užmirštame tuos, apie kuriuos buvo kalbama vakar. Tad kodėl Kristaus mirtį prieš du tūkstančius metus pasaulis atsimena taip, tarsi tai būtų dabar įvykę? Todėl, kad jo mirtis visiems laikams pakeitė mirties veidą, suteikė kitą prasmę kiekvienai žmogaus mirčiai.

Savo misijos pradžioje Jėzus išvarė prekiautojus iš šventyklos. Kai jo buvo klausiama kokią teisę jis turi tai daryti, Jėzus atsakė: „Sugriaukite šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu“. Aprašydamas tą sceną evangelistas Jonas priduria, kad Jėzus tąkart kalbėjęs apie savo kūno šventovę (Jn 2,19.21). Ir štai šiandien tas pats evangelistas Jonas kalba apie sugriautą Jėzaus kūno šventovę, iš kurios ištekėjo vanduo ir kraujas. Tai akivaizdi nuoroda į pranašo Ezekielio žodžius apie būsimą Dievo šventyklą, iš kurios tekės vanduo – iš pradžių mažas upokšnis, kuris taps plačia upe, prie kurios vešės ir klestės gyvybė. Dar vėliau tas pats Jėzaus mylimas mokinys Jonas Apreiškimo knygoje rašys: „Aš išvydau sosto ir keturių būtybių bei vyresniųjų viduryje Avinėlį“ (5,6), paaukotą, bet  gyvą, pervertą, bet prisikėlusį.

Vienuoliai kartūzai savo simboliu, kuris puošia jų vienuolynų vartus ir kurį dokumentuose naudoja kaip herbą, pasirinko kryžių, iškilusį virš žemės rutulio, su užrašu: „Stat crux dum volvitur orbis“. Žemė sukasi, pasaulyje vyksta įvairūs pokyčiai, o kryžius stovi nepajudinamas.

Ką gi reiškia šis kryžius, kaip stiebas, kaip grotstiebis, iškilęs tarp pasaulio bangavimo? Jis yra galutinis ir neatšaukiamas Dievo „Ne“ smurtui, neteisingumui, neapykantai, melui, viskam, ką vadiname „blogiu“. Jis yra neatšaukiamas „Taip“ meilei, tiesai, gėriui. „Ne“ nuodėmei; „Taip“ nusidėjėliui. Aiškiai pabrėžiamas skirtumas: nusidėjėlis yra Dievo kūrinys ir jis išsaugo savo orumą, nepaisant visų paklydimų. Kas kita nuodėmė. Ji yra pridėtinė nešvara, ji yra žmogaus aistrų ir „velnio pavydo“ (Išm 2,24) rezultatas.

Kryžius yra ne „prieš“ pasaulį, bet „už“ pasaulį. Jis suteikia prasmę kančiai, kuri buvo, yra ir bus žmonijos istorijoje. „Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, - sako Jėzus Nikodemui, - bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“ (Jn 3.17). Kryžius skelbia galutinę pergalę, tačiau ne pergalę prieš kitus, bet prieš save; pergalę to, kuris kenčia, o ne to, kuris kitus verčia kentėti.

Taip, Dievas mirė, mirė savo Sūnuje Jėzuje Kristuje, tačiau nepasiliko kape, prisikėlė. „Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius” (Apr 1,18). Kryžius stovi ne kaip pasyvus pasaulyje vykstančių sukrėtimų liudininkas, ne kaip praeities įvykio atminimas, bet kaip šiandien veikiantis ir gyvas. Ir mes neturime stovėti vietoje, neturime kaip sociologai analizuoti visuomenės, kurioje gyvename. Kristus atėjo ne tam, kad paaiškintų kas yra pasaulis ir žmogus, bet kad perkeistų žmonės.

Dievas, pranašo Ezekielio lūpomis, sako: „Išimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums jautrią širdį“ (Ez 36,26). Akmeninė širdis – tai širdis uždara Dievo valiai ir brolių kančiai, tai širdis, kuri kaupia milžiniškas pinigų sumas, likdama abejinga sielvartui tų, kurie negali stiklinės vandens parūpinti savo vaikams, tai širdis tų, kuriuos užvaldo neskaisčios aistros, kurie gyvena dvigubą gyvenimą. Jautrią širdį, Dievo pažadėtą pranašo lūpomis, jau turime pasaulyje – tai ant kryžiaus perverta Kristaus Širdis, tai jo Švenčiausioji Širdis. Priimdami Eucharistiją mes tikime, kad ta širdis plaka ir mumyse.

Šiandien žiūrėdami į kryžių, širdies gilumoje, kaip muitininkas šventykloje, tarkime: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!“. Ir mes, kaip jis, grįšime į namus nuteisinti (Lk 18,13-14).  (Vatikano radijas)

2017/04/14 18:00