Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Popiežius \ Bendroji audiencija

Pranciškus: krikščionybė – ne ideologija, bet tikėjimo kelionė

Popiežius Pranciškus - REUTERS

2017/04/19 15:35

Krikščionybė tai ne ideologija ir ne filosofinė sistema, bet tikėjimo kelionė, kuriai pradžią davė pirmųjų Kristaus mokinių liudijimas. Taip kalbėjo popiežius Pranciškus Velykų oktavos trečiadienį Šv. Petro aikštėje vykusioje bendrojoje audiencijoje dalyvavusiems maldininkams komentuodamas šv. Pauliaus pirmojo laiško korintiečiams ištrauką.

„Broliai, aš aiškinu jums Evangeliją, kurią esu jums paskelbęs, kurią priėmėte, kurioje stovite ir kuria būsite išgelbėti, – jeigu jos laikotės taip, kaip esu jums paskelbęs; antraip būtumėte veltui įtikėję. Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai; jis pasirodė Kefui, paskui Dvylikai“. (1 Kor 15,1-5)

Rašydamas savo suburtai Korinto krikščionių bendruomenei, Paulius remiasi nepajudinama tiesa, kuri yra ne išmintingų žmonių apmąstymų rezultatas, bet faktas, įvykęs kai kurių žmonių gyvenime, - sakė Pranciškus. Taip gimė krikščionybė. Ji nėra nei ideologija, nei filosofinė sistema, bet yra kelionė, kuriai pradžią davė pirmųjų Jėzaus mokinių liudijimas.

Skelbdamas Velykų slėpinį, Paulius labiausiai pabrėžia Kristaus prisikėlimo faktą. Jei visa Jėzaus misija būtų pasibaigusi mirtimi, mes galbūt matytume Jėzuje kilniausio pasiaukojimo pavyzdį, bet jis negimdytų tikėjimo. Tikėjimas gimsta iš prisikėlimo. Kristaus nukryžiavimo ir mirties skelbimas – būtų ne tikėjimo aktas, o tik istorinio fakto pripažinimas. Tikėti – tai tikėti, kad Kristus prisikėlė. Mūsų tikėjimas gimė Velykų rytą. Paulius laiške vardija asmenis, kuriems pasirodė prisikėlęs Jėzus. Tai tarsi visų pasakojimų apie prisikėlimą sintezė, kurioje išvardyti visi asmenys, susidūrę su Prisikėlusiuoju. Sąrašo viršūnėje Kefas – tai yra Petras, paskui apaštalai, o taip pat kiti penki šimtai mokinių, kurių dauguma dar buvo gyvi Pauliui rašant laišką. Sąrašo pabaigoje jis pamini ir save: „O visų paskiausiai, lyg ne laiku gimusiam (lyg vaisiui po persileidimo), jis pasirodė ir man“ (8).

Pasak Pranciškaus, Paulius naudoja šį stiprų terminą, nes jos asmeninė istorija buvo dramatiška. Jis persekiojo Bažnyčią, didžiuodamasis savo įsitikinimais. Jis jautėsi esąs gyvenimo tikslą pasiekęs žmogus, labai aiškiai suprantantis kokios jo pareigos. Ir šiam savimi pasitikinčiam žmogui nutiko neįsivaizduojamas dalykas: kelyje į Damaską jis sutiko Prisikėlusį Jėzų. Persekiotojas tapo apaštalu. Kodėl? Dėl to, kad jis susitiko su gyvuoju Jėzumi. Jis pamatė Prisikėlusį Jėzų. Tai yra Pauliaus tikėjimo pamatas. Tai yra visų kitų apaštalų tikėjimo pamatas. Tai Bažnyčios tikėjimo ir visų mūsų tikėjimo pamatas.

Krikščionybė, - sakė popiežius, - tai ne mūsų pastangos surasti Dievą, apgraibomis ieškoti tiesos, bet Dievo noras susirasti mus. Jėzus mus surado, mus pagavo, paėmė ir nenori mūsų paleisti. Mes esame nusidėjėliai – visi tokie esame; mūsų pasiryžimas daryti gera dažnai taip ir lieka tik pasiryžimu; žiūrėdami į praeitį matome daugybę nesėkmių... tačiau ir mes, kaip tie žmonės, apie kuriuos kalba Evangelija, Velykų rytą galime nueiti prie Kristaus kapo, pamatyti nuo jo angos nuverstą akmenį ir suvokti, kad Dievas ir mums, kiekvienam iš mūsų, yra numatęs tokią ateitį, kokios mes nesitikėjome. Čia glūdi gyvenimo džiaugsmas, net jei ir manėme, kad mūsų gyvenimas tai viso labo tik liūdesys, pralaimėjimai ir tamsa. Dievas net ir akmeningoje dykumoje gali užauginti nuostabiausių gėlių.

Būti krikščionimis, - sakė Pranciškus, - tai matyti ne mirtį, bet Dievo meilę, kuri nugali tą mūsų didžiausią priešę. Paulius, kartodamas pranašų žodžius, šaukia: „Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?!“ (55). Šiomis Velykų dienomis šis šauksmas teskamba ir mūsų širdyse. (Vatikano radijas)

2017/04/19 15:35