Popiežius atidarė Italijos vyskupų posėdį

Pirmadienį po pietų Vatikane prasidėjo iki ketvirtadienio vyksiantis Italijos Vyskupų konferencijos plenarinis posėdis, kuris, be kita ko, turi išrinkti tris kandidatus, iš kurių vieną popiežius paskirs naujuoju Vyskupų konferencijos pirmininku, pakeisiančiu pastaruosius dešimtį metų Italijos episkopatui vadovavusį Genujos arkivyskupą kard. Angelo Bagnasco.

Pirmajame Italijos vyskupų plenarinio posėdžio susitikime dalyvavo popiežius, kuris yra Romos vyskupas ir kuriam taip pat priklauso Italijos primo titulas. Pranciškus tarė trumpą sveikinimo žodį ir paskui apie dvi valandas kalbėjosi su Italijos vyskupais. Šiam susitikimui parengta popiežiaus kalba nebuvo skaitoma, tačiau po susitikimo vyskupams buvo įteiktas jos tekstas.

Italijos vyskupams įteiktame kalbos tekste popiežius primena, jog Bažnyčia, ruošdamasi artėjančioms Sekminėms, šiomis dienomis dažnai šaukiasi Šventosios Dvasios, meldžia jos dovanų. Kaip vieną pagrindinių Dvasios dovanų popiežius mini vienybę. Keliavimas kartu, - rašo popiežius, - tai pagrindinis Bažnyčios bruožas, tai „šifras“, kurio dėka ji interpretuoja pasaulio įvykius Dievo akimis ir širdimi.

Toliau savo kalboje popiežius pamini Apreiškimo Jonui knygos laiškus septynioms Bažnyčioms ir jų pavyzdžiu pateikia minčių apie kiekvienos dalinės vietinės Bažnyčios, taip pat ir Italijos vyskupijų pašaukimą ir misiją dabartiniu metu. Kaip Efezo Bažnyčia, mes galbūt kartais pamirštame pirmąją meilę, netenkame pirmykščio entuziazmo ir gaivumo. Dėl to, turime grįžti prie šaknų, prie savo ištakų. Kaip Smirnos Bažnyčia, mes galbūt bijome sunkumų, jaučiamės pavargę, vieniši, gal mus gąsdina ateitis. Pasitikėkime Dievu, leiskime, kad jis mus stebintų, būkime kantrūs ir ištikimi. Kaip Pergamo Bažnyčia, mes galbūt bandome suderinti tikėjimą su pasaulio madomis, su dvasiniu supasaulėjimu, gal siekiame Evangeliją suderinti su galios ir sėkmės logika, gal Bažnyčią suvokiame tik kai gerai veikiančią visuomeninę organizaciją. Atsisakykime savo asmeninių ambicijų ir nuolankiai sekime Viešpačiu, esančiu vargstančiuose ir pažemintuose mūsų broliuose. Kaip Tiatyrų Bažnyčia, mes gal pasidavėme pagundai paversti krikščionybę principų ir taisyklių rinkiniu, be konkretaus tarnavimo. Grįžkime prie to kas yra tikrai vertinga – prie tikėjimo, meilės Viešpačiui ir džiugaus neatlyginamo tarnavimo žmonėms. Kaip Sardų Bažnyčiai, ir mus gresia pavojus žiūrėti tik išorės, rūpintis tik įvaizdžiu. Grįžkime prie artimo meilės darbų, vargšai mums tebūna brangus lobis, tarnaukime jiems, liudykime gailestingumą. Kaip Filadelfijos Bažnyčia, esame kviečiami būti ištvermingais. Drąsiai eikime pro kiekvienas duris, kurias Viešpats mums atveria. Kaip Laodikėjos Bažnyčia mes būname drungni ir ieškome kompromisų. Žinokime, kad tokia laikysena labiausiai nepatinka Viešpačiui. Malonė tai ne prekė, kurią galima pusvelčiui įsigyti. Už malonę Dievo Sūnus paaukojo gyvybę. Dievo malonę mes gauname neatlyginamai ir ji mums padeda nepasimesti pasaulyje.

Iš jūsų laukiama ryžtingumo, - rašo popiežius Italijos vyskupams įteiktame kalbos tekste, - neturite susitaikyti su įsisenėjusiomis problemomis, kurios kartais yra taip įsišaknijusios, kad net atrodo tarsi būtų normalios ir nepakeičiamos. Pranašiškas veikimas pasaulyje nereiškia staigių lūžių, bet reikalauja drąsių pasirinkimų. Krikščionių bendruomenė neturi bijoti, kad jos ramybę sudrums įvykiai ar žmonės, bet turi įsijausti į žmonių problemas, vadovaudamasi gaivinančia Palaiminimų dvasia. (Vatikano radijas)