Ispanijos ir Prancūzijos vyskupai ėjo Šv. Jokūbo keliu

Prancūzijos ir Ispanijos vyskupų konferencijų atstovai dalyvavo liepos 11-12 dienomis Santjago de Kompostela šventovėje vykusiame susitikime, skirtame piligriminei sielovadai, ypač sielovadiniam potencialui, glūdinčiam garsiajame ir daugelio šalių katalikų pamėgtame Šv. Jokūbo kelyje. Patys susitikime dalyvavę dviejų šalių vyskupai pėsčiomis nuėjo paskutinę Jokūbo kelio atkarpą, užsibaigiančią apaštalo šv. Jokūbo vyresniojo relikvijas saugančioje Santjago katedroje. Užbaigdami dviejų dienų susitikimą, Prancūzijos ir Ispanijos vyskupai paskelbė ganytojišką laišką „Priėmimas ir svetingumas šv. Jokūbo kelyje“. Laiške primenamos biblinės svetingumo šaknys. Pagalba keleiviui ir svetimšaliui – tai svarbi pareiga ir dorybė tiek Senojo Testamento, tiek ir Jėzaus mokyme. Kalbant apie svetingumą konkrečiame piligrimystės ir ypač Jokūbo kelio kontekste, laiške kreipiamasi visų pirma į piligrimų kelyje esančius vienuolynus, prašoma, kad visų vienuolynų durys kiekvieną valandą būtų atviros piligrimams, kad kiekviena vienuolių bendruomenė turėtų paskirtą konkretų asmenį, atsakingą už piligrimų priėmimą. Kiekvienas keliauninkas turi būti priimamas taip, tarsi jis būtų pats Kristus, - rašo Ispanijos ir Prancūzijos vyskupai.

Į Ispanijos Santjago šventovę veda keli tradiciniai piligrimų keliai. Vienas į šventovę vedantis kelias prasideda Ispanijos pietuose, Sevilijoje; kitas prasideda prie Atlanto vandenyno, toliausiai į Vakarus nutolusiame Galicijos kyšulyje esančiame nedideliame uoste Finisterre (Žemės galas), dar vienas ateina iš Ispanijos rytuose esančio Baskų krašto; tačiau pats svarbiausias piligrimų kelias prasideda Prancūzijoje. Dėl to jis ir vadinamas „Camino Frances“ (Prancūzų keliu). Į šį vieną piligrimų kelią Ispanijos teritorijoje susilieja keturi Prancūzijoje prasidedantys keliai, kuriais į Santjago šventovę per Prancūziją keliaudavo piligrimai iš visos Europos. Vienas jų, lotyniškai vadinamas „via turonense“, prasideda Paryžiuje ir veda per Tūrą.  Kitas, einantis per Limožo miestą, buvo vadinamas „via lemovicense“. Trečiasis, „via podense“ gavo pavadinimą nuo Puy-en-Velay miesto. Ketvirtasis, “via tolosana” veda iš Arlio ir Tulūzos. Vėliau į šiuos tradicinius kelius įsiliejo dar kiti, prasidedantys vis toliau nuo Ispanijos. Piligrimai į Santjago šventovę kartais keliauja pėsčiomis iš labai, net iš Estijos ir Suomijos.

Į Santjago šventovę keliaujančių piligrimų padaugėja reguliariais 6 – 5 – 6 – 11 metų atstumais švenčiamais Jokūbo šventaisiais metais. Tokį gana savitą Jokūbo metų reguliarumą lemia tai, kad šventieji metai minimi tais metais, kuriais liepos 25-ąją minima šv. Jokūbo vyresniojo liturginė šventė sutampa su sekmadieniu. Paskutinį kartą Jokūbo metai buvo švenčiami 2010-aisiais, artimiausi šventieji metai bus švenčiami 2021-aisiais, o po to – 2027-aisiais.

Šv. Jokūbo metų tradicija turi jau beveik devynis šimtmečius, siekia 1122 m., kuomet popiežius Kalikstas II pirmą kartą leido skelbti ypatinguosius Jokūbo šventuosius metus. Maždaug po pusės šimtmečio, 1179 m. popiežius Aleksandras III išleido bulę “Regis aeterni”, kuria nustatė iki mūsų dienų galiojančią Jokūbo šventųjų metų skelbimo tvarką. (Vatikano radijas)