Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Bažnyčia \ Bažnyčia pasaulyje

Kodėl skelbti Kristų Japonijoje?

Kardinolas F. Filoni Japonijoje - RV

2017/09/21 17:05

Kardinolas Ferdinando Filoni, Tautų Evangelizavimo kongregacijos prefektas, tęsia vizitą Japonijoje, lankydamas katalikų vyskupijas, susitikdamas su jų bendruomenėmis. Popiežiaus laiške, kurį kardinolas atvežė Japonijos vyskupams, buvo pažymėta, jog nedidelei Japonijos Bažnyčiai ypač tinka evangelinis palyginimas apie tai, kad Dangaus Karalystė išauga iš mažų dalykų taip, kaip medis iš mažos sėklos. Kad krikščionys būtų „druska ir šviesa“ svarbu ne tiek jų skaičius, kiek gyvenimo autentiškumas.

Apžvelgiame kelis kardinolo Filoni susitikimus ir per juos išsakytas mintis. Rugsėjo 18 dieną Fukuokos mieste jis susitiko su japonų seminaristais ir priminė vieną iš dažniausiai girdimų klausimų, nuo pat krikščionių misionierių atvykimo į Japoniją iki pat šios dienos: kodėl nešate mums svetimą religiją ir prašote tikėti į jūsų Dievą? Ir mes turime kilnią kultūrą, kilnią religiją. Ką krikščionybė gali pridėti prie to, kas jau yra konfuciškojoje kultūroje arba šintoizmo, budizmo ir taoizmo tradicijoje?

Pasak kardinolo, tai gelbstinčioji, veltui Dievo duodama malonė. Azijiečių širdyje giliai įsišaknijęs karmos dėsnis, skelbiantis apie „atlyginimą“, „grąžinimą“. Iš tiesų ne vien Azijoje, bet ir kitose pasaulio dalyse paplitusi samprata apie grįžtamąją pasekmę. Tokį mąstymą stebime ir palyginime apie sūnų paklydėlį, kurio brolis skundžiasi dėl tėvo gailestingumo jam.

Tokia yra krikščionybės tiesa – Dievas yra Tėvas, kuris neskaičiuoja matematiškai kalčių, nekuria kompensacinės pusiausvyros, bet yra tas, kuris dosniai suteikia savo Malonę. Esame išgelbėjami ne savo nuopelnais, bet Jėzaus Kristaus atpirkimu, kurio reikia ir kuris skirtas visiems, visai žmonijai. Karmos dėsnis tokio išgelbėjimo negali duoti. Tai yra Dievo bendradarbių skelbiamos džiugios žinios turinys. Praėjusių amžių Japonijos valdovai klaidingai manė, jog krikščionybė yra vien kultūra. Kitas kardinolo Filoni kalbos akcentas lietė popiežiaus laiške paminėtą šiandienai būdingą „laikinumo kultūrą“: viskas tik kuriam laikui, tame tarpe ir kunigystė ar pašvęstas gyvenimas. Tačiau jei pažįstame Dievą, jo meilę, kuri nėra tik „šiam laikui ir tokiomis sąlygomis“, tai suprantame, jog „laikinumo kultūra“ nėra teisinga. Pasak kardinolo, net ir tie, kurie pripažįsta ir gyvena pagal tokią kultūrą, savo gilumoje ilgisi meilės be „galiojimo datos“.

Rugsėjo 19 dienos susitikime su Nagasakio vyskupijos katalikais, dvasininkija ir pasauliečiais, katalikais, Tautų evangelizavimo kongregacijos prefektas priminė, jog misionierių pasėtas tikėjimas, kurio dalis yra įsitikinimas, jog visi Dievo vaikai Kristuje lygūs prieš Dievą, tad nebesvarbu tautinė ar socialinė tapatybė, lyties skirtumai, greitai kaktomuša susidūrė su kitaip tvirtinusia pasaulio logika: tiek Romoje ir Graikijoje, tiek Japonijoje, kuri pirmenybę teikė „harmoningam vienodumui“. Kristaus žodžiai visada buvo iššūkis visuomenėms. Šiame kontekste svariai liudijo palaimintasis Justas Takayama Ukon, atsisakęs statuso ir privilegijų, tačiau ne Kristaus. Toks pat klausimas keliamas ir šiandienos katalikams: ar buvimas Kristaus mokiniu yra svarbiau už kitas tapatybes? Kardinolas Filoni pabrėžė, kad troškimas apaštalauti kyla ne iš ideologijos, bet greičiau iš aistros, iš meilės sukrėtimo.

Rugsėjo 20-ąją kardinolas Filoni susitiko su Hirošimos vyskupijos bendruomenės atstovais. Hirošimoje pirmą kartą istorijoje buvo numesta branduolinė bomba, pražudžiusi daugybę gyvybių, dažniausiai civilių. Būdama tokios patirties ir atminties saugotoja, Hirošimos vyskupija jau daug dešimtmečių stoja už taiką. Kardinolas Filoni savo kalboje padėkojo japonų vyskupijai už šią misiją. Jis priminė ir Bažnyčios socialiniame mokyme išdėstytą sampratą, jog taika nėra vien prievartos nebuvimas, tačiau išplaukia iš daugelio prielaidų, kurias reikia aktyviai įgyvendinti. Tarp tokių prielaidų yra atleidimas, tiesa ir teisingumas. Pasak ganytojo, teisingumo nepakanka – jis nepajėgia ištaisyti visų skriaudų, išgydyti visų žaizdų, neretai susiduria su individualiu ar kolektyviniu egoizmu. Štai čia krikščionys gali priminti atleidimo vaistą, kuris nėra bailumo, bet drąsos ir ryžto nutraukti keršto grandinę aktas. Kadangi atleidimas yra asmeniškas ir vidinis veiksmas, galima pasakyti, jog taika yra ne vien socialinės, bet ir dvasinės prigimties.

O ką pasakyti apie Hirošimos vyskupijos misiją visuomenėje? Lengva nuleisti rankas: katalikų čia tik per 20 000, o gyventojų skaičius joje viršija septynis milijonus. Tačiau, dar kartą priminė kardinolas, evangelizacija nėra skaičiaus ar pastangų išsaugoti savo grupę, o Kristaus pažinimo ir jo perkeistos širdies vaisius. Be tokios vidinės motyvacijos trūks apaštalinio dosnumo ir uolumo, trūks džiaugsmo evangelizuoti, nebus sugebėjimo atsakyti į didžiuosius klausimus: iš kur atėjome? Kur einame? Kodėl gyvename? Kas yra Dievas? (Vatikano radijas)

2017/09/21 17:05