Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Popiežius \ Susitikimai

Pirmasis Advento pamokslas Vatikane: Kristus ir kosmosas

T. Raniero Cantalamessa, Popiežiaus namų pamokslininkas - AFP

2017/12/15 15:31

Penktadienio ryte Popiežiaus namų pamokslininkas t. Raniero Cantalamessa skaitė, dalyvaujant popiežiui Pranciškui ir Romos Kurijos nariams, pirmąjį iš dviejų Advento pamokslų, kuriuos parengė šiais metais. Dėl laiko aplinkybių nebuvo galima parengti, kaip įprasta, keturių.

Šių metų Advento apmąstymams t. Cantalamessa parinko dvi nelengvas temas: Kristaus dieviškas – žmogiškas asmuo ir du didieji matmenys, kurie sudaro tikrovę: erdvė ir laikas. Pirmoje meditacijoje kapucinas mąstė apie Kristaus buvimą erdvėje – arba kosmose ir istorijoje.

Sugretindamas Pradžios knygoje užrašytą sukūrimo pasakojimą ir garsiąją Evangelijos pagal Joną pradžią, pamokslininkas pažymėjo, jog kalbama apie „Kristaus asmens vietą visos visatos atžvilgiu. Tai kaip niekad svarbus uždavinys šiandien“. Nes kitaip rizikuojame, kad Kristus taps, kaip rašė Maurice Blondel, „istoriniu atsitiktinumu“ išaugusiuose ir išsiplėtusiuose mokslo ir žmogiškumo horizontuose, taps tarsi nelauktu „įsibrovėliu“. Tuo tarpu Naujasis Testamentas liudija apie Trejybės Asmenį, kuris esmingai įsiterpė į sukurtąjį kosmosą.

Apie kosminį Kristaus vaidmenį aiškiausiai kalbama Laiške Kolosiečiams (Kol 1,15-17) ir Evangelijoje pagal Joną (1,3 ir 10). Nors tarp jų yra stebėtinas panašumas, tačiau regimas ir skirtumas. „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“, rašo Jonas, iškeldamas Įsikūnijimo slėpinį. Dievas per Jį ir kryžių „sutaikino su savimi (...) visa, kas yra žemėje ir danguje“, rašo Paulius, labiau pabrėždamas velykinį slėpinį.

Bažnyčios tėvai, pasak t. Cantalamessa, ginčuose su erezijomis, dėmesį sutelkė labiausiai į tai, ką šie teiginiai sako apie Kristaus asmenį ir žmogaus išgelbėjimą, tačiau beveik nieko į tai, ką jie kalba apie visą kosmosą, apie Kristaus reikšmę visai kūrinijai. Polemizuojant su arijonais, minėti tekstai padėjo pabrėžti Kristaus dieviškumą ir egzistenciją prieš Įsikūnijimą. Iš kitos pusės, tik Laiško Romiečiams eilutės (8,19-22) apie vaitojančią ir taip pat išgelbėjimo laukiančią kūriniją perteikia kosmologinę Išganymo perspektyvą, dalinai adekvačią kosmologinei Sukūrimo perspektyvai. Tačiau jos niekada, Bažnyčios Tėvų raštuose, netapo atspirtimi giliam šio klausimo apmąstymui.

Atsakymuose į klausimą “kodėl“ Žodis įsikūnijo, daugiausia pabrėžiama Įsikūnijimo sąsaja su žmonijos išgelbėjimu, replikuojant į gnostikų ir manichėjų teiginius, kad sukūrimas ir išganymas yra dviejų dievų darbas, kad materija nepatenka į išganymo planą. Jau viduramžiais palaimintasis Dunsas Škotas žengė dar vieną žingsnį, atskirdamas Įsikūnijimą nuo nuodėmės. Pastaroji iš tiesų lėmė Įsikūnijimo „pobūdį“, tačiau Įsikūnijimas būtų įvykęs ir be Adomo nuodėmės, kaip galutinis meilės ištobulinimas ir karūnavimas.

Jau XX amžiuje buvo kitas svarbus bandymas, priminė t. Catalamessa, apmąstyti Kristų kosmoso centre, kad, ypač evoliucijos teorijos dominuojamame kontekste, Kristus netaptų tik „istoriniu atsitiktinumu“: tai Teilhard’o de Chardino, mokslininko ir teologo, pastanga aprašyti Kristų kaip kosminio virsmo pradą ir tuo pat metu išpildymą. Pirmą kartą krikščioniškos minties istorijoje jis sukuria „Himną materijai“ ir „Himną visatai“. Šio mąstytojo tekstuose medžiaginė tikrovė ir krikščionybės santykis su ja yra atskleidžiami labai teigiamai, nors, pavyzdžiui, juose dar nėra atskiro aptarimo apie žmogaus atsakomybę rūpintis aplinka, apie ekologiją. Yra ir kitų ribų: jei yra sutarimas tarp biblinio tikėjimo ir Teilhard’o de Chardino mąstymo apie Kristų kaip istorijos „Omega“, tai jo nėra mąstant apie tai, kas įvyks su visa kūrinija. Šio mąstytojo idėjos sulaukė daug pripažinimo, tačiau turi ir didelių trūkumų, kaip antai nesugebėjimą organiškai įterpti dramatiško sutaikymo Kryžiumi vizijos, apie kurią rašo Paulius.

Ar Kristus pasako kažką apie kūrinijos apsaugą ir ekologiją, ar šios temos įdomios tik bendrajai teologijai, bet ne kristologijai? Atsakant į šį klausimą t. Cantalamessa priminė eilutes apie Šventąją Dvasią, kuri tęsia Viešpaties darbą. Pasak Vatikano II Susirinkimo tėvų, Dvasia paslaptingai veikia ir kreipia visą socialinę tvarką. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie kosmoso tvarką, priduriant, kad tradiciškai Šventosios Dvasios vaidmuo suvokiamas kaip „ištobulinimas“, kaip gėrio, tvarkos ir grožio didinimas.

Ar ir kaip Kristaus veikimas per savąją Dvasią gali tapti sveiko krikščioniško ekologizmo atrama, sprendžiant ir praktines problemas? „Aš galvoju, kad taip“ – sakė t. Catalamessa – veikdama žmoguje, o per jį ir Kūrinijoje. Kristaus naujovė yra ta, kad žmogui patikėtas „valdymas“ yra „tarnavimas“. Jo paties žodžiais – „kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas.  Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti“ (žr. Mt 20, 25-29). Kalėdos yra stiprus tokios taisyklės, šiandien labai reikalingos, priminimas. (Vatikano radijas) 

2017/12/15 15:31