Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Bažnyčia \ Šventadienio pamokslas

Ketvirtasis Advento sekmadienis

Ketvirtasis Advento sekmadienis - RV

2017/12/23 14:46

Angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas, pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija. Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ Išgirdusi šiuos žodžius, ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas. O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namuose per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo“. Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ Angelas jai atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi. Antai tavoji giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga, nes Dievui nėra negalimų dalykų“. Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“. Ir angelas pasitraukė. (Lk 1,26-38)

KAI ATEINA DIEVAS

Švenčiausioji Mergelė Marija į pasaulio istoriją įėjo, klausydamasi angelo žodžių… Iš tiesų menas klausytis yra pirmas dalykas, kurio privalo išmokti kiekvienas, norintis užmegzti tikrą ryšį – nesvarbus su kuo: su angelu ar žmogumi. Marijos pokalbis parodo, kaip reikia atrasti erdvės mūsų gyvenime, kad į jį galėtų įžengti šviesa.

Šviesa nušviečia mus, jei sugebame savo širdyje sukurti tylos oazę, leisdami Dievui kalbėti ir veikti. Tyla būtina dar ir todėl, kad Dievas paprastai į žmogaus gyvenimą įeina beveik nepastebimais žingsniais. Privalome nutildyti savo sielos triukšmą, kad išgirstume stulbinančią Dievo tylą…

„Tai išgirdusi Marija sumišo…“- skaitome Evangelijos žodžius. Atrodytų, tai buvo akimirka, tačiau mūsų gyvenime tokia akimirka gali tęstis metų metus. Net jeigu ir mes, kaip Dievo Motina, vieną kartą ištarėme Dievui „taip“, tai nereiškia, kad visą gyvenime išvengsime neaiškumų, kad visuomet būsime suprasti ir priimti, kad niekuomet nesijausime pasimetę ar apleisti.

Vis dėlto angelas sako: „Nebijok, Marija“… Tai žodžiai apie nuostabų dalyką, apie tai, kad Dievas, įeidamas į mūsų gyvenimą, kuriame nestinga sąmyšio, neaiškių jausmų, pasimetimo, mums parodo naujus horizontus. Jam priimtinas žmogaus gyvenimas netgi ir tada, kai jis atrodo netvarkingas ir neatitinkantis aukštų idealų. Per Mariją Viešpats duoda ženklą, kad mes niekuomet neturime bijoti savo silpnumo, nes iš tikrųjų nė vienas žmogus nėra pasirengęs priimti Dievo, tačiau svarbiausia yra kita: pats Dievas nori išgelbėti mus.

„Kaip tai įvyks, jei aš nepažįstu vyro?“- dar vienas neaiškumas, abejonė, išsiveržusi iš Marijos lūpų… Jei palygintume Jono Krikštytojo tėvą Zachariją ir Mariją, pastebėtume vieną skirtumą: Zacharijas norėjo ženklo, tuo tarpu Marija ieško prasmės. Mes visuomet galime klausti Viešpaties apie tai, ko nesuprantame. Tai nuostata, išreiškianti visą žmogišką kilnumą: priimame paslaptį, tačiau trokštame ją suprasti. Mes kalbame apie savo kelius, tačiau priimame ir tuos kelius, kurie veda toliau, negu siekia mūsų planai. Suprantame, kad visuomet yra pavojus prasilenkti su Dievo valia, todėl klausiame ir ieškome prasmės, kol galiausiai įvyksta tai, ką angelas išreiškė Marijai skirtais žodžiais: „Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu“.

Galybė visuomet skendi savotiškame šešėlyje. Aukščiausiasis save pridengia žmogaus kūnu, tarsi slepiasi Motinos – Mergaitės šešėlyje, jos įsčiose, todėl Dievą visuomet atrandame gyvenimo kasdienybėje. Norėdamas įeiti ir gyventi pasaulyje Dievas apsivelka  neturtu, tarno drabužiais, niekam nieko neįsako ir laukia, kol Jo reikės žmogui.

Vis dėlto tikrasis Dievo ieškotojas yra tas, kuris moka ištarti, sekdamas Marijos pavyzdžiu: „Štai aš Viešpaties tarnaitė…“ Visuomet Dievo artumas reiškia tarnavimą: Dievui ir žmogui. Šią mintį mes randame ir Šventajame Rašte, ir visoje pasaulio istorijoje, ją angelas šiandien kartoja ir kiekvienam iš mūsų…

(Mons. Adolfas Grušas)

2017/12/23 14:46