Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Bažnyčia \ Bažnyčia pasaulyje

Šv. Steponas ir krikščionių persekiojimas šiandien

Gedulo procesija Pakistane, pagerbiant gruodžio 18 dienos islamo ekstremistų išpuolio prieš metodistų bendruomenę Kvetos mieste aukas - EPA

2017/12/26 14:58

Gruodžio 26 dienos skaitinys iš Evangelijos pagal Matą (10, 17-22) perduoda Jėzaus žodžius, įspėjančius, kad jo mokiniai bus „įskundžiami“, „išduodami“, „žudomi“, kartais ne vien priešiškai nusiteikusiųjų, bet ir sau artimų žmonių. Kita vertus, Jėzus pažada, kad išdavystėje jie neliks vieni, bet juose prabils Tėvo Dvasia. Gruodžio 26-ąją Bažnyčios liturginiame kalendoriuje yra prisimenamas šv. Steponas, pirmasis kankinys. Jis buvo vienas iš septynių artimo meilės darbams paskirtų diakonų, kad apaštalai galėtų likti atsidėję Dievo Žodžio skelbimui. Steponas, „kupinas tikėjimo ir Šventosios Dvasios“ vyras, taip sėkmingai vykdė jam patikėtą uždavinį, kad nereikėjo ilgai laukti, kol jo ir kitų krikščionių nedraugai susimokys jį pražudyti. Apaštalų Darbai perteikia dramatišką jo teismo ir nulinčiavimo sceną. Steponas užmušamas akmenimis ir prieš „užmigdamas“ ištaria žodžius, kurie beveik identiški jo Mokytojo žodžiams nuo kryžiaus: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“.

Steponas tapo pirmuoju nariu krikščionių kankinių procesijoje, kuri amžių bėgyje tik ilgėjo, kurios gretos papildomos ir šiandien, dažnai ne vien ten, kur religijos laisvės principas vis dar nėra valstybinės ir visuomeninės santvarkos dalis, bet ir ten, kur jis įrašytas į konstitucijas.

Kraujo išliejimas yra radikaliausia krikščionių persekiojimo pasekmė, tačiau nė kiek nemažesnis herojiškumas tų, kuriems tenka ištverti persekiojimus kelis ar net dešimtis metų, gyventi visuomenės pakraščiuose, nuolatinėje nepagarboje ir diskriminacijoje. Todėl gruodžio 26 dienos žinutėje Twitter socialiniame tinkle popiežius Pranciškus parašė: „šiandien norime atsiminti visus, kurie kenčia nuo persekiojimo ir būti arti jų malda ir simpatija“.

Krikščionių persekiojimą stebinčios organizacijos pateikia šimtus persekiojimo iliustracijų. Religinis krikščionių persekiojimas, kuris neretai pareikalauja gyvybės aukos ir dažniausiai patenka į žiniasklaidos dėmesį, yra islamiškojo ekstremizmo ir kai kurių islamiškų valstybių bei visuomenių santvarkos vaisius. Ne viename reitinge liūdnai pirmauja Somalis, Afganistanas, Pakistanas, Sudanas, Sirija, Irakas, Iranas, Jemenas. Somalyje krikščionys buvo paprasčiausiai medžiojami ir nežinia ar jų dar yra likę. Sudanas vykdo tikrą religinio valymo politiką, siekdamas išvyti visus krikščionis iš savo teritorijos, kartais paprasčiausiai numetant kelias bombas iš lėktuvo jų kaime. Sirijoje ir Irake, sustabdžius teroristinės „Islamo valstybės“ organizacijos plėtrą, krikščionių padėtis pagerėjo, tačiau jie patiria didžiulę socialinę diskriminaciją, jaučiasi antraeiliais piliečiais. Pakistane ir Irane krikščionims konstituciškai užtikrinta teisė egzistuoti, bet taip pat labai suvaržytomis sąlygomis, dažnai nesugebant apsaugoti nuo ekstremistų išpuolių. Pirmame dešimtuke taip pat atrasime Eritrėją ir, pirmoje vietoje, Šiaurės Korėją: tai skirtingos prigimties valstybinės diktatūros, kurios griebiasi masinių, sisteminių ir žiaurių priemonių pamindamos religijos laisvę.

Tačiau persekiojimo netrūksta ir ten, kur visuomenės dauguma yra krikščionys ir kur valstybės religijos užtikrina religijos laisvę. Tokiais atvejais kunigai, misionieriai, katechetai, aktyvūs pasauliečiai dažnai tampa taikiniais todėl, kad, vadovaudamiesi sąžine, išdrįsta kritikuoti korupciją ar nusikalstamumą. „Naktį neišeiti į gatvę, vengti nuošalių vietų, nuo miesto centro tolimų vietų, dėvėti neperšaunama liemenę, eiti kartu su apsaugininku“ – tai yra patarimai, kuriais kai kuriose vietose vadovaujasi katalikų kunigai Meksikoje, kur per pastaruosius dešimt metų buvo nužudyta dešimtys misionierių, dvasininkų ir vienuolių, taip pat moterų. Grasinimų nužudyti yra šimtai, ypač iš prekyba narkotikais ir žmonėmis besiverčiančių nusikalstamų susivienijimų, siekiančių užčiaupti kritiškus balsus.

Savo demokratija besididžiuojančiose Europoje ir Jungtinėse Valstijose taip pat nuolatos aprašomi epizodai, kurie kartais priskiriami „politkorektiškam“ sekuliarizmui, o šis vadovaujasi keistu paradoksu: vardan tolerancijos kitoms tapatybėms krikščionims nepatariama ar tiesiog uždraudžiama viešai išreikšti savo tapatybę. Tačiau pasitaiko ir agresyvaus sekuliarizmo, kurio išpažinėjai krikščionybėje įžvelgia tik galios ir žmogaus teisių pamynimo struktūrą, kurią reikia sulaužyti. Kiekvienais metais Europoje užregistruojami šimtai vandalizmo prieš bažnyčias, kapines ar krikščioniškus simbolius atvejų, į kuriuos dažnai nekreipiama dėmesio.

„Kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“, pažada Viešpats savo mokiniams. „Sanguis martyrum, semen christianorum – kankinių kraujas, krikščionių sėkla“, yra pažymėjęs II amžiaus Bažnyčios rašytojas Tertulionas, rašydamas apie krikščionių liudijimo poveikį. Krikščioniško „Skelbimo naujovė slypi pasinėrimo į Kristaus slėpinį gelmėje taip (), kad Jis pats, gyvasis Jėzus, gali kalbėti ir veikti savo siųstajame“, 2012 metų katechezėje apie šv. Steponą sakė popiežius Benediktas XVI. (Vatikano radijas)

2017/12/26 14:58