Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Bažnyčia \ Bažnyčia pasaulyje

Popiežiaus žinutė šv. Nekaltųjų Vaikelių dieną

Gruodžio 28 Bažnyčios liturginiame kalendoriuje minima šv. Nekaltųjų Vaikelių šventė - AFP

2017/12/28 15:49

„Melskimės šiandien už vaikus, kuriems neleidžiama gimti, kurie verkia iš bado, kurie rankose laiko ne žaislus, o ginklus“, gruodžio 28 dieną Twitter socialiniame tinkle parašė popiežius Pranciškus. Gruodžio 28 dieną Bažnyčios liturginiame kalendoriuje minima šv. Nekaltųjų Vaikelių šventė.

Apie tai pasakoja evangelistas Matas: po susitikimo su išminčiais, ieškojusiais Mesijo, karalius Erodas sunerimo ir paprašė, kad radę Mesiją, jie sugrįžtų ir papasakotų kur ir kas jis yra, kad ir jis pats galėtų jį „pagarbinti“. Tačiau jo intencijos buvo kitos: kaip perspėjo angelas Juozapą, ragindamas su kūdikiu ir motina bėgti į Egiptą, „Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti“. Tad Šventoji Šeima pasitraukė į Egiptą iki Erodo mirties, o šis „išžudė Betliejuje ir jo apylinkėje visus berniukus, dvejų metų ir jaunesnius, pagal laiką, kurį buvo patyręs iš išminčių“ (žr. Mt 2).

Apie Betliejaus vaikelių išžudymą, be Mato, kiti šaltiniai nekalba ir kai kuriems tyrinėtojams tai mažai patikima istorija. Tačiau kiti pažymi, kad šis epizodas puikiai įsiterptų į karaliaus Erodo valdymo istoriją. Mato minimas karalius Erodas, Joną Krikštytoją nukirsdinusio Erodo senelis, istorijoje minimas „Didžiojo“ vardu. Jis neabejotinai buvo gabus politikas ir administratorius, sugebėjęs balansuoti tarp romėnų imperijos ir žydų, per daugiau nei tris dešimtis valdymo metų įgyvendinęs didžiulius infrastruktūros projektus, pastatęs iki šiol stebinančias tvirtoves, teatrus ir miestus. Tai jis pastatė trečiąją Šventyklą Jeruzalėje, savo masyvumu ir grožiu žavėjusią amžininkus. Iš kitos pusės, jį būtų galima pavadinti „Žiauriuoju“, ypač antroje gyvenimo dalyje, dėl nepaprasto valdžios godumo ir paranojiško įtarumo visų atžvilgiu, dėl negailestingo susidorojimo su visais – politikais, kilmingaisiais, kariais, žydų dvasininkais – kurie jam pasirodydavo konkurentais. Tokių „valymų“ metu gyvybę prarasdavo dešimtys žmonių.  Jo įsikibimo į valdžią pobūdį iliustruoja ne vien uošvio, pusbrolių, bet savo paties dviejų sūnų, kelių šimtų jų rėmėjų, ir savo žmonos, favoritės tarp kitų žmonų, nužudymas, įtarus, kad ir jie kėsinasi į jo monopoliją. Žydų istorikas Juozapas Flavijus pasakoja, kad prieš mirtį karalius Erodas paliepė atvykti visų Judėjos kilmingų šeimų atstovams ir palikuonims, o savo seseriai nurodė po jo mirties juos nukirsdinti – esą taip privers verkti ir tuos, kurie džiaugtųsi jo mirtimi, o tokių, kaip gerai visi žinojo, buvo dauguma. Vis tik šis įsakymas nebuvo išpildytas.

Tad Erodo nurodymas „prevenciškai“ pašalinti kūdikį, būsimą pranašą arba, dar blogiau, „karalių“, yra tikėtinas. Kita vertus, sutinkama, kad yra klaidingas kartais aptinkamas įsivaizdavimas, kad berniukų žudynių Betliejuje aukomis tapo tūkstančiai vaikų. Kiek žinoma iš istorinių tyrinėjimų, Betliejus buvo maža gyvenvietė, tad karaliaus įsakymo aukomis galėjo tapti dvi ar trys dešimtys vaikų. Tai paaiškina, kodėl šis įvykis galėjo nepatekti į kitas kronikas: tironiško karaliaus nurodyta egzekucija nereikšmingoje gyvenvietėje nebuvo didelis įvykis, palyginus su daug didesnėmis egzekucijomis tarp to laiko visuomenėje daug svarbesnių žmonių nei Betliejaus gyventojai.  

Kažką panašaus stebime ir šiandien: netrūksta patikimos informacijos, surinktos tarptautinių ir nevyriausybinių organizacijų, apie šimtus tūkstančių vaikų karo dramose, apie milijonus vaikų, kurių fizinė ir žmogiška raida yra pasmerkta dabartinėmis badmiriavimo ir skurdo sąlygomis, neretai šių dienų Erodams plečiant galią ir turtus, tačiau kartais atrodo, kad žiniasklaidai, viešajai nuomonei tai tarsi neegzistuoja.

Popiežius užsimena ir apie abortus, kurie, kaip žinoma, retai pagrįsti mediciniškai, dažniausiai socialiai. Galima priminti 2015 Pranciškaus metų katechezę iš ciklo apie šeimą (balandžio 8 d.): „Daug vaikų nuo pat gimimo atstumiami, apleidžiami, atimama iš jų vaikystė ir ateitis. Kai kas, norėdami pasiteisinti, drįsta sakyti, kad padaryta klaida leidžiant šiems vaikams gimti. Gėda! Nesuverskime vaikams mūsų kalčių! Vaikai niekada nėra „klaida“. Jei vaikai badauja, kenčia skurdą, jei jie skriaudžiami ir apleisti, palikti gatvėse, jei jie neišauklėti, nemoka skaityti ir rašyti, nežino kas yra mokykla – tai ne klaida, bet priežastis, dėl kurios turėtume juos dar labiau mylėti ir labiau jais rūpintis. Ko vertos iškilmingos žmogaus teisių, vaiko teisių deklaracijos, jei po to už suaugusiųjų klaidas baudžiame vaikus? (...) Vaikai sumoka taip pat už nebrandžias santuokas, už neatsakingas skyrybas“. (Vatikano radijas) 

2017/12/28 15:49