Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Popiežius \ Homilijos

Trijų Karalių iškilmė Vatikane: pamatykime, eikime, dovanokime

Trijų Karalių iškilmė Vatikane - AP

2018/01/06 14:04

Iškilmingose Trijų Karalių iškilmės, kuri Vatikane buvo minima šeštadienį, šventosiose Mišiose popiežius Pranciškus homilijoje komentavo evangelisto Mato pasakojimą apie žvaigždės vedamų trijų išminčių kelionę,  ieškant „žydų Karaliaus“ (Mt 2,1-12), kurį atradę dovanų palieka aukso, smilkalų ir miros. Šventasis Tėvas homilijoje kalbėjo apie šiuos tris momentus – pamatyti žvaigždę, eiti, dovanoti.

Pamatyti žvaigždę. Tai pradžia. Tačiau kodėl, galime paklausti, šie išminčiai išvydo žvaigždę? Galbūt todėl, kad nedaug kas pakelia akis į dangų. Gyvenime dažnai pasitenkinama žvelgiant į žemę: pakanka sveikatos, šiek tiek pinigų ir trupučio pasilinksminimų. Tad klausiu, - sakė popiežius: - ar mes dar mokame pažvelgti į dangų? Mokame svajoti, trokšti Dievo, laukti jo naujovių ar leidžiamės būti blaškomi gyvenime tarsi sausa šakelė vėjuje?

Išminčiams, pasak Pranciškaus, nepakako „plūduriuoti“. Jie pajuto, kad tikram gyvenimui reikia aukštų siekių. Galime klausti toliau: kodėl daug iš tų, kurie pakelia akis į dangų, nesekė tąja žvaigžde? Galbūt todėl, kad ta žvaigždė nebuvo akinanti, svaiginanti, jos kvietimas buvo švelnus.

Galime paklausti savęs kokią žvaigždę pasirenkame gyvenime. Yra akinančių žvaigždžių, kurios sukelia stiprias emocijas, tačiau neorientuoja. Taip atsitinka su sėkme, pinigais, karjera, apdovanojimais, malonumais kaip gyvenimo tikslais. Tarsi meteoras: trumpai šviečia, po to sudūžta ir jo švytėjimas dingsta. Tai krintančios žvaigždės, kurios neorientuoja, bet paklaidina. Viešpaties žvaigždė, priešingai, ne visada yra stipriai žibanti, tačiau visada esanti: tave paima už rankos gyvenime, tave lydi. Nežada medžiaginio atlygio, tačiau užtikrina taiką ir dovanoja, kaip patyrė trys išminčiai, „be galo didelį džiaugsmą“.

Ši žvaigždė taip pat kviečia eiti. Tai antras Trijų Karalių esminis veiksmas. Pamatę žvaigždę jie nusprendžia leistis į kelią, patirdami ėjimo per visą dieną nuovargį, atsikratydami nereikalingo svorio, nereikalingos prabangos.

Jėzus leidžia save surasti tam, kuris Jo ieško, bet ieškant jo reikia leistis į kelią. Nelaukti, rizikuoti. Nelikti stovėti, pajudėti. Jėzus yra reiklus: Jo ieškančiam pasiūlo palikti pasaulietiškų patogumų sofą, savo židinių saugią šilumą. Jėzaus sekimas nėra mandagumo protokolas, kurio reikia laikytis, bet išėjimas, kuriuo reikia gyventi. Dievas, kuris išlaisvino savo tautą išėjimo kelyje ir pakvietė naujas tautas, dovanoja laisvę ir dalina džiaugsmą visada ir tik kelyje. Kitaip tariant, norint rasti Jėzų reikia palikti rizikos baimę, pasitenkinimą jaučiantis atėjus į tikslą, nieko iš  gyvenimo nebeprašantį tingumą. Rizikuoti tam, kad paprasčiausiai surastume Kūdikį. Bet tai neapsakomai verta, nes suradę tą Kūdikį, atskleidę jo švelnumą ir meilę, surandame save pačius.

Leistis į kelią nėra lengva, kaip tai iliustruoja Evangelija per įvairius veikėjus. Štai Erodas, neraminamas baimės, kad gali kilti grėsmė jo galiai, rengia susirinkimus, siunčia kitus ieškoti žinių, tačiau pats lieka užsidaręs savo rūmuose. Su Erodu sunerimsta ir „visa Jeruzalė“, kuri bijo Dievo naujovių, nori, kad viskas liktų, kaip buvę, niekas iš jos nesileidžia į kelią. Kunigų ir Rašto aiškintojų pagunda yra subtilesnė. Jie žino tikslią vietą ir nurodo ją Erodui, cituodami seną pranašystę. Žino, tačiau nei žingsnio nežengia link Betliejaus. Tai gali būti pagunda to, kuris tiki jau seniai: kalba apie tikėjimą kaip apie kažką, kas žinoma, tačiau asmeniškai dėl Viešpaties nieko nedaro. Trys išminčiai, priešingai, kalbėjo mažai, o keliavo daug, nors ir nežinodami tikėjimo tiesos, tačiau trokšdami pagarbinti. „Išvyko, įžengė, parpuolė, sugrįžo“: trys Karaliai juda.

Išminčiai suranda Jėzų, kuris atėjo dovanoti savo gyvybę. Ir jie elgiasi panašiai, dovanoja savo brangenybes. Evangelija įgyvendinama, kaip gyvenimo kelias tampa dovana. Dovana dėl Viešpaties, nelaukiant grąžos: tai yra tikras ženklas, kad iš tiesų suradome Jėzų. Daryti gera be apskaičiavimų, niekam neprašant, nieko nelaimint, nejaučiant malonumo. Dievas to trokšta. Jis tapo mažu dėl mūsų ir mus prašo duoti kažką mažiausiems broliams: stokojančiam, išalkusiam, svetimšaliui, įkalintam, vargšui (žr. Mt 25, 31 - 46). Rūpestis ligoniu, sunkiam asmeniui skirtas laikas, pagalba tam, kuris mūsų nedomina, atleidimas įžeidusiam: tai yra Jėzui patinkančios dovanos, jų neturi trūkti krikščionio gyvenime. Nes jei mylėsime tik tuos, kurie ir mus myli, nesiskirsime nuo pagonių (Mt 5, 46-47). Pažvelkime į savo rankas, kuriose dažnai meilės nėra, pabandykime pagalvoti apie dovaną, kurią galėtume pasiūlyti nieko negaudami atgalios. Tai patiks Viešpačiui. Prašykime Jį: „Viešpatie, padėk atrasti dovanojimo džiaugsmą“. (Vatikano radijas) 

2018/01/06 14:04