Vyskupo Prano Brazio jubiliejiniai metai

Vasario mėnesį sukanka Europos lietuvių vyskupo Prano Brazio MIC (1915-1967) gimimo ir vyskupystės dvigubas jubiliejus: Gimimo šimtmetis vasario 18 dieną ir vyskupystės penkiasdešimtmetis vasario 14. Vyskupas Brazys gimė Balsupių kaime, mokėsi Keturvalakių ir Marijampolės mokyklose. Pasirinkęs pašvęsto gyvenimo kelią Marijonų kongregacijoje, davė vienuolinius įžadus dar Lietuvoje 1937 metais, kunigu įšventintas Prahoje vykstant Antrajam pasauliniam karui. Po karo kelias atgal į Lietuvą jaunam kunigui vienuoliui buvo uždarytas. Mokslus Romoje baigęs Pranas Brazys keletą metų vadovavo marijonų naujokynui, tačiau netrukus išvyko į Argentiną tarnauti užsienio lietuvių sielovadoje. Avelanedos Aušros vartų ir Rosario parapijos klebonas įsteigė lietuviams katalikų laikraštį „Laikas“ ir jam vadovavo, buvo išrinktas visų Argentinos lietuvių kunigų direktoriumi.

Po aštuonerių metų Argentinoje buvo išrinktas Marijonų vadovo pavaduotoju, tad sugrįžo į Romą eiti naujų pareigų. Tuo metu atidžiai sekė Vatikano II Susirinkimo eigą ir ją komentavo užsienio lietuvių spaudoje. Konsekruotas vyskupu tapo Susirinkimo Tėvu, dalyvavo paskutiniojoje sesijoje 1965 metais.

Užsienio lietuvių prašomas užpildyti sielovados spragą Europoje, kur gyveno tūkstančiai karo pabėgėlių iš Lietuvos, palaimintasis popiežius Paulius VI 1964 paskyrė kun. Praną Brazį, tada 50 metų amžiaus kunigą, Europoje gyvenančių lietuvių vyskupu.

Konsekracijos iškilmė įvyko Romoje 1965 metų vasario 14 dieną Didžiosios Marijos bazilikos koplyčioje priešais Marijos „Salus Populi Romani“ paveikslą. Konsekracijos išvakarėse vasario 13 dieną popiežius Paulius VI priėmė audiencijoje skaitlingą grupę užsienio lietuvių iš viso pasaulio su naujuoju vyskupu ir pagrindinių išeivių katalikų organizacijų vadovais, kuriuos į iškilmę lydėjo vyskupas Vincentas Brizgys iš JAV, ir pasakė sveikinimo kalbą. Šventasis Tėvas jautriai prisiminė lietuvių tautos tuometinę tragišką būklę, visus palaimino linkėdamas, kad naujas vyskupas Brazys galėtų šiek tiek palengvinti vyskupui Brizgui sunkaus ganytojiško darbo naštą ir vyskupui Braziui padovanojo vyskupišką kryžių.

Paulius VI:

„Mes darome viską ką tik galime, kad brangioji lietuvių tauta išlaikytų tikėjimą ir kad jos ryšys su šv. Petro sostu darytųsi vis tampresnis. (...) Atsižvelgdami į mums pareikštus pageidavimus, paskyrėme vyskupu dar vieną Lietuvos sūnų.“

Vyskupas Brazys netrukus įkūrė savo sielovados centrą pietinėje Vokietijoje ir paskelbė plataus masto pastoracinės vizitacijos programą pradedant nuo skaitlingų lietuvių kolonijų Didžiojoje Britanijoje. Ganytojas stengėsi aplankyti visas kolonijas, teikė sakramentus, lankomose kolonijose dažniausiai praleisdavo savaitgalį su tokia programa: šeštadienio vakarą -  vyskupo konferencija ir Atgailos sakramentas, sekmadienio rytą – Mišios ir dalyvių pietūs. Ganytojas būrė apie save užsienio lietuvius kunigus, rūpinosi katekizmo, liturgijos tekstų tobulinimu, leidimu visus kviesdamas įsisąmoninti Vatikano II Susirinkimo dvasią.

Ragindamas „palikti apkasus“, vyskupas Brazys su giliu įsitikinimu skelbė, jog Vatikano II Susirinkime slypi didelė viltis tiek Bažnyčiai, tiek visam pasauliui: „Visi regime, kiek skaidrių vilčių jis įžiebia. Gaivios evangelinės versmės išsiveržia Bažnyčioje pro amžiais susiklojusią istorinių nesusipratimų dangą. Broliška kalba pakeičia senąją priešybę tarp visų krikščioniškųjų Bažnyčių. Vis gyviau broliškumo jausmas formuojasi visoje žmonijoje. (...) O pas mus vis dar sunkiai suprantama, kad žengti pirmyn nereiškia tiesos išsižadėti, o ją skaidrinti ir gilinti“.

Titulinis Zelos vyskupas ir Europos lietuvių vyskupas Pranas Brazys nelauktai mirė 1967 metų birželio 9 dieną Romoje. Netektis stipriai sukrėtė užsienio lietuvių bendruomenes visame pasaulyje. Popiežiai, atsižvelgdami į lietuvių sielovados poreikius, paskyrė Vakarų Europos lietuvių vyskupu kun. Antaną Deksnį, kuris 1984 metais užleido vietą pranciškonui, užsienio lietuvių vyskupui Pauliui Baltakiui. Dabar užsienio lietuvių katalikų sielovada yra tiesioginis Lietuvos Vyskupų Konferencijos rūpestis. Delegato užsienio lietuvių sielovadai pareigos pastaruosius dešimt metų pavestos prelatui Edmundui Putrimui.

Vysk. Pranas Brazys, buvęs taip pat Vatikano radijo lietuvių skyriaus bendradarbis, 1967 metų vasario 16-sios minėjimo Romoje proga vadovavo iškilmės mišioms ir pasakė homiliją, kurios keletą ištraukų kviečiame pasiklausyti:

„Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Amen. Brangieji Kristuje, bešališka mūsų tautos istorija visuomet aukštai vertins Vasario 16 dieną. Iš caristinės Rusijos provincijos vėl tapusi nepriklausoma valstybe, Lietuva nusikratė svetimųjų globos ir vėl įsijungė kaip lygiateisis narys į nepriklausomų tautų šeimą. Kalbėdamas apie religinę laisvę, Antrasis Vatikano Susirinkimas pabrėžia, jog žmogaus asmenybės kilnumas reikalauja laisvės nuo bet kokios globa prisidengusios prievartos ir uždeda pilną atsakomybę visose asmeninio bei visuomeninio gyvenimo srityse. Prievartos naudojimas kultūrinėje, religinėje, visuomeninėje ar politinėje srityse slopina asmens laisvę, jo atsakomybę bei iniciatyvą ir tuo pačiu stabdo tikrąją žmonijos pažangą.

Minėdami jau 49-sias šio šviesaus įvykio metines, mes neieškokime sentimentalios paguodos ir nesitenkinkime pigiais kaltinimais (...). Veikiau dėkokime Apvaizdai už nuostabią globą mūsų ilgoj, audringoj kelionėj ir prašykime ypačiai dviejų dalykų: šviesos suprasti kintančiai dabarties tikrovei ir ryžto liudyti siauruose egoizmuose ir plačiose kraštutinybėse pasimetusiam pasauliui, kad ir mūsų tauta turi teisę ir pareigą laisvai ir atsakingai gyventi savo pačios gyvenimą.

Didysis mūsų tautos mąstytojas ir auklėtojas Stasys Šalkauskis atvejų atvejais kartodavo tiesą, kad lygiai kaip atskira ląstelė pirmiausiai tarnauja organui, kuriam priklauso ir tik per savo organą yra naudinga visam organizmui, taip ir atskiras asmuo, tarnaudamas savo šeimai geriausiai pasitarnauja savo tautai ir tik tarnaudamas savo tautai tampa naudingiausias visai žmonijai.

Prašykime Šventosios Dvasios, kad ji apsaugotų mus nuo pagoniškojo oportunizmo pagundų ir vestų dieviškosios Agapės keliu, Šv. Pauliaus žodžiais laiške Romėnams  tariant, „iš sugedimo vergijos į Dievo vaikų garbės laisvę. Amen.“ (Vatikano radijas)